Rimantas Plungė šiuolaikinis menininkas dirbantis įvairiomis medijomis.

Fotomenininkas ir medijų menininkas Rimantas Plungė yra Vytauto Didžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedros vedėjas, docentas, socialinių mokslų daktaras (2010 m.). Intensyvius kursus dėsto įvairiuose Lietuvos ir užsienio universitetuose. Universitetuose dr. R. Plungė dėsto (lietuvių ir anglų kalbomis) bendrauniversitetinį kursą Medijų menas, taip pat Naujųjų medijų meno, Medijų ir interneto technologijų, Viešosios komunikacijos, Pramogų ir turizmo industrijos bakalauro studijų programose (dėstomi dalykai Naujųjų medijų meno pagrindai, Kompiuterinė grafika, Vizualinių komunikacijų dizainas, Filmų kūrimo pagrindai ir kt.); magistro studijų programose Kūrybinės industrijos, Integruota kūrybos komunikacija, žurnalistika ir medijų analizė (dėstomi dalykai: Medijų inovacijos ir kūryba, Naujųjų medijų industrijos ir populiarioji kultūra, Kūrybinės medijos ir e marketingas). Vytauto Didžiojo universitete doc. dr. R. Plungė kuruoja Naujųjų medijų meno ir Music Production (anglų kalba) studijų programas.

Nuo 2000 m. kaip kviestinis profesorius dėsto Portugalijos, Ispanijos, Austrijos, Latvijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, Danijos, JAV universitetuose ir aukštosiose mokyklose.

Nuo 1998 m. stažavosi Danijoje, JAV, Estijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Lenkijoje.

Dr. R. Plungė yra mokslinių straipsnių analizuojančių Medijų ekologijos, medijų kultūros ir asmens tapatumo transformacijas ir aplinkos socializuojančio poveikio diskursą autorius.

Nuo 1999 m. R. Plungė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 2004 – 2006 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių dailininkų organizacijos pirmininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos tarybos narys.

Dr. R. Plungė meninėje kūryboje laibiausiai domisi asmeninio tapatumo, erdvės (vietos) ir laiko ženklais bei transformacijomis. Autorius kūryboje naudoja koliažo, foto, video, tapybos technikas ir technologijas.

Dr. R. Plungė yra surengęs daugiau 20 personalinių parodų Lietuvoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kroatijoje ir JAV; dalyvavo daugiau nei 60 grupinių parodų Lietuvoje, Meksikoje, Olandijoje ir kt. Kūrinių yra įsigiję muziejai Lietuvoje ir užsienyje, privačios galerijos Danijoje, kolekcininkai JAV, Japonijoje, Danijoje, Kroatijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitur. 2002 m. apdovanotas kaip geriausias Šiaulių miesto menininkas.  Galerijos informacija

“Naujoji R. Plungės fotografijų serija „Reverse“ tik dar kartą patvirtina, kad fotografija, būdama viena iš kertinių medijų meno kūrybos priemonių, lenkia daugelį pažodinio tikrovės atkartojimo strategijų. Drįstu konstatuoti, kad menininkas niekada ir nesistengė pakartoti tai kas yra akivaizdžiai regima ir perskaitoma be jokių didelių pastangų. Specialiai ribodamas bet kokį linijinį ir aiškiai suvokiamą naratyvą R. Plungė kviečia išlaikyti distanciją. Tai nėra kūrinį ir žiūrovą aklinai ribojanti aptvara. Tai distancija, skirta nuolatinei ir intelektualiniai diskusijai vystyti, kurioje vienodai aktyvias pozicijas užima tiek adresatas, tiek pranešimas, tiek savita R. Plungės technologija.  Diskusijai ir interpretacijai atvira kūryba – tai kantrių ir nuoseklių fotografijos medijos tyrinėjimų rezultatas. Tačiau R. Plungės nuotraukos nėra tokios taikios, kokias kitų autorių kūryboje regi R. Barthes’as. Ar jose iš ties norisi gyventi, verta gerokai susimastyti. R. Plungės atvaizdai užlaiko gyvenimą tari jį įsprausdami mirtyje ir prabyla lietuviui neįprasta, bet gana organiškai artikuliuota kalba. Ji paveikia mane, lyg audringai nuvilnijanti stichija, ir palieka geliantį, trauminį pėdsaką.Įcentruotame, mažesniame kadre regiu paties autoriaus veido atvaizdą, jo sūnaus portretus bei kūno fragmentus. Kai kurie veidai maskuojami subraižymais, o kai kur kūno fragmentai primena ne žmogų, bet daiktą. Vienodo apšvietimo formose autorius tarsi paneigia tai ką įvardijame žodžiais „esu“ ir „būsiu“. Jis sustingdo kūną ir grubiais užbraukimais rodo jį tarsi niekada ir nebuvusį. Sūnaus kūno fragmentai primena negyvą plastiką, išnirusį iš tonaliai panašaus fono. Nuotraukoje kūnas demonstruojamas kaip kito nuosavybė. Jis labiau anonimiškas nei to su kuriuo, nors ir nepažįstamu, prasilenkiame gatvėje.

Žiūrėjimas į R. Plungės nuotraukas nėra patogus. Viršutinis kadras ne tik specialiai disonuoja su apatiniu, bet prieštarauja fragmentiškai besiveržiančiam apatinio kadro pasakojimui, kuris pasirodo kaip naratyvo fonas arba nuotaiką sukeistinanti atmosfera. Ši atmosfera kažką primygtinai teigia ir bando dominuoti. Tačiau ji patiria akistatą su stipriu neiginiu formuojamu viršutiniu kadru. Šis kompozicinis sprendimas man primena Sergėjaus Eizenšteino dialektinio montažo schemą. Ją kino menininkas savo teorijoje ir praktikoje grindė remdamasis Georg’o W. F. Hegel’io dialektika, kur kiekvienai tezei priešpastatant antitezę formuojama sintezė, o ši tampa nauja teze vėl priešpastatoma naujai antitezei. Iš tikro S. Einšteino schemą galima tęsti gan ilgai tiek kine, tiek videomene, nes ji puikiausiai grindžiama „laikinėse medijose“.

Menotyrinininkas Doc. Dr. Remigijus Venckus

Ištrauka iš Doc. Dr. Remigijaus Venckaus straipsnio “Vieta, tapatybė ir mirtis”

http://www.kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/2015-metai/Kovas/Fotografija/Vieta-tapatybe-mirtis