Kultūros tiltas

Žilvinas Kropas: apie fotografijos ribas ir sklaidą

Jaunosios kartos menininkas Žilvinas Kropas gyvena ir kuria Panevėžio mieste. Nuo 2015 metų jis yra Panevėžio fotografų draugijos valdybos narys. Žilvino Kropo meninės kūrybos bruožas yra tas, kad jis kuria meninę fotografiją naudodamas soliaografijos ir pinhole technikas. Fotografija, spausta ant drobės, sukelia nemažai aliuzijų su tapyba. Fotografas save laiko visišku idealistu, visur ieškančiu grožio
bei harmonijos, gebančiu vertinti dvasines ir kultūrines vertybes, turinčiu ypatingą intuiciją bei lakią vaizduotę. Neseniai jo fotografijos
buvo publikuotos amerikiečių vizualaus meno žurnale „Shots“. Su fotografijomis patekti į šį leidinį buvo viena iš svajonių, tapusi realybe. Nuo 2017 metų Ž. Kropas bendradarbiauja su VšĮ „Gabrielės meno galerija“.
Fotografas yra dalyvavęs grupinėse parodose Baltarusijoje, Argentinoje, neseniai vienas menininko darbas dalyvavo grupinėje parodoje Anglijoje.

Jūs esate jaunos kartos menininkas, dalyvaujate tarptautiniuose fotografijos projektuose. Ką tik dalyvavote grupinėje parodoje Anglijoje, gal galėtumėte papasakoti kokie įspūdžiai ar buvo didelis konkursas norint pakliūti į šią parodą? Kaip užsieniečiai vertino Jūsų kūrybą?

Kai pradėjau dalintis viešai t.y internetinėje erdvėje savo soliaografijos kūriniais, sulaukiau didelio susidomėjimo iš svetur. Daug komentarų, reakcijų ir asmeninių pasiūlymų, tokių kaip pirkti kūrinius, surengti personalinę parodą, dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse. Tada mane prijungė prie uždaros grupės “Antiquarian Avant-Garde Art & Processes“ ir gavau asmeninį kvietimą dalyvauti parodoje. Konkurso man nebuvo, buvau tiesiog atrinktas su dar penkiais dalyviais iš kitų šalių. Taip supratau, kad buvo stebima mano kūryba iš anksčiau. 2018.04.28 Jungtinėje Karalystėje galerijoje ”Mirror” įvyko grupinė tarpdisciplininio meno paroda „Visible in Time”, („Matomas laike“), kurioje dalyvauju su savo kūriniu „100 days. From series solargraphy“ („Šimtas dienų“ iš serijos soliaografija sukūrimo metai 2017, ribotas spaudimas ant drobės. Parodos kuratorius pakvietė šešis menininkus apsvarstyti ir išnagrinėti laiko praleidimo koncepciją, be tiesioginio menininko įsikišimo. Meno parodą galima aplankyti iki liepos 1d. meno centre South Hill Park Mirror Gallery Ringmead, RG12 7PA UK. Parodos kuratorius Cat Cooke. Atsiliepimai apie parodą man asmeniškai labai šilti.

Kaip paminėjo parodos kuratorius Cat Cooke, tai buvo daugiausiai susidomėjimo sulaukęs darbas. Parodos lankytojai minėjo, kad kūrinys atrodo svaiginančiai ir keistai. Dabar jau užsimezgė šilti santykiai, atsirado naujų pažinčių meno pasaulyje, vystosi pokalbis apie personalinę parodą.
Jūs kuriate abstrakčias fotografijas naudodamas soliaografijos technikas, gal galėtumete papasakoti, kodėl šią techniką pasirinkote?

Pirmiausia apie mano foto techniką. Aš fotografuoju savadarbiais pinhole fotoaparatais. Jų esu pasigaminęs 100 vnt. Pats fotoaparatas atrodo taip: tuščia alaus skardinė, viduje įdėtas šviesai jautrus fotopopierius lapelis, vietoj objektyvo, su adata prabedu labai mažą skilutę skardinėje, pro kurią skverbiasi šviesa ir kuria vaizdą fotopopieriuje ir viskas, čia daugiau nieko nėra, jokios elektronikos ar baterijų.
O dabar, apie mažai kam žinoma fotografijos šaką tai soliaografiją. Aš su šiomis 100 skardinių fotografuoju saulės kelią. Kuriu fotografiją skirtingais metų laikais, taip pat įvairiomis laiko ekspozicijomis tai yra labai labai ilgais terminais valandomis, mėnesiais, o kartais ir visus metus. Esu laiko metraštininkas, visas prabėgęs laikas susisluoksniuoja vienoje fotografijoje, mažai ką aš, kaip menininkas galiu čia įtakoti… Galutinėje fotografijoje labai daug netikėtumų ir neaiškumų, daug keistų dalykų. Fotografija būna nenuspėjama ir paslaptinga,
kažkokia nežemiška, tarsi kitas abstraktus pasaulis, norisi į jį žiūrėti ilgai, bandyti jį suprasti ar į jį pasinerti savomis mintimis.
Aš grįžtu prie pirmykštės fotografijos paslapčių. Naudodamas senąsias pinhole technikas aš kuriu mistika alsuojančius darbus, kuriuose tikrovė persipynusi su sapnų ir pasąmonės pasauliu.
Mano kūrinius didžiąją dalimi sukuria saulė, oras, vanduo t.y. visa aplinka. Visos nuotraukos tarsi vienetinės, jų neįmanoma atkartoti, aš taip pat nenoriu jų manipuliuoti stengiuosi palikti taip, kaip sukūrė aplinka.
Pasirinkau šį keistą fotografavimo būdą, nes man nepatinka visos tos dailios ir labai labai preciziškai sutvarkytos nuotraukos, nepatinka ir tai, kad visi gali padaryti panašią nuotrauką. Norisi kažko unikalaus, kažko tikro ir netvarkyto, tikslas sukurti nuotraukoje kitokį pasaulį.
Kokios temos kūryboje Jums svarbios?
Šiuo metu labiausiai traukia ir patinka abstraktusis menas, gaunu atsiliepimų, kad mano kūriniai atrodo kaip tapyti ir sunku suprasti kas čia pavaizduota ir kaip čia sukurta. Labai dideli dėmesį skiriu fotografijai, kurią vadinu “niūrioji mistika”. Ten aš tarsi praveriu uždangą į anapusinio pasaulio užkulisius.

Kokie jūsų ateities kūrybos planai?

Ieškau galerijos užsienyje, kuri mane pristatinėtų, rūpintųsi mano kūrybiniu keliu, pardavinėtų mano darbus. Savo kūrinius ir kūrybą noriu pristatyti stipriems meno žurnalams “ Blur magazine“, “The Hand ”, taip pat siekiu, kad mano portfolio pristatytų “ L’oeil de la photographie “. Na ir žinoma, visų laukiama mano pirmoji personalinė paroda.

Kalbėjosi menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė

Keletas fragmentų iš grupinės parodos Anglijoje su Žilvino Kropo fotografija

______________________________________________________________________________________________________________________________________________
Žvilgsnis į tekstilininkės Marijonos Sinkevičienės parodą „Atmintis“

Šiuo metu LR ambasadoje Rygoje, veikia žinomos tekstilininkės Marijonos Sinkevičienės paroda „Atmintis“. Paroda šiais metais jau buvo eksponuota įvairiose Lietuvos erdvėse: LR Seimo rūmuose, Vilniaus Rotušėje, Kėdainių Daugiakultūriniame centre, Kauno galerijoje ‘‘Meno parkas“, 2017m. Raseinių krašto istoriniame muziejuje.
Tekstilininkė Marijona Sinkevičienė gimė Tauragės rajone, gyvena ir kuria Kaune. 1971 metais Kauno Stepo Žuko dailės technikume, ji įgijo rūbų modeliavimo specialybę. 1976-1982 metais studijavo Vilniaus Dailės akademijoje, įgijo tekstilės specialybę. Dirbo dėstytoja Kauno kolegijoje, vėliau tapo docente. Nuo 1987 metų M. Sinkevičienė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Priklauso tekstilės grupei „Esame“. Dalyvauja tarptautinėse, grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Menininkė dalyvauja pleneruose, kūrybinėse dirbtuvėse, įgyvendina tekstilės meno projektus. M. Sinkevičienės kūrinių yra įsigiję Lenkijos, Gdynės, Krosnos, Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, Raseinių krašto istorinis muziejus. Tekstilės darbų sukūrė Nacionaliniam Kauno dramos teatrui (1986), Ukrainos-Slavičiaus vaikų darželiui-lopšeliui sukūrė gobelenų ciklą „Metų laikai“ (1987 m.).
Gal galėtumėt papasakoti, kaip kilo idėja sukurti šį projektą?
,,Kūrybiniame darbe stengiuosi įprasminti aktualias temas, susijusias su mūsų tautos istorija, kultūros paveldu, tradicijomis. Artėjant Lietuvos valstybingumo 100 – mečiui norėjau įprasminti Lietuvos nueitą kelią savo kūrybiniuose darbuose. Juo labiau, kad mano šeima susijusi su šimtmečio istoriniais įvykiais: partizaninės kovos, tremtis, Sausio 13 – oji. Aš, asmeniškai, aktyviai dalyvavau Sąjūdžio organizuojamose mitinguose, Sausio 12 – ąją budėjau prie Lietuvos Parlamento rūmų, klausiau atliekamas dainas, kurios skambėjo žmonių lūpose, skanduotes, kurios jungė tūkstančių žmonių širdis į vieną bendrą tikslą ir troškimą – Laisvė. Todėl norėjosi Lietuvos valstybingumo 100 – mečio proga sukurti šį tekstilės darbų kūrinį ,,Atmintis“.
Kiek metų dirbate tekstilės srityje, kokios temos Jums kaip menininkei artimiausios?
,,1982m. baigiau Vilniaus Dailės Institutą ir pradėjau dirbti kūrybinį darbą. Pirmos parodos, kuriuose aš dalyvavau, vyko 1982m. Estijoje – Tartu tekstilės miniatiūrų ir Taline ( Baltijos respublikų trienalė). Kūrybinį darbą dirbu iki šių dienų.
Kūrybinių darbų temas renkuosi artimas savo pasaulėjautai, kadangi žmoguje vertinu visumą ir harmoniją, todėl mano kūrybinių darbų temos išplaukia iš mano vidinės sampratos. Mėgstu įsigilinti į kūrybinio darbo temą, ją analizuoti, tyrinėti. Neatsitiktinai dalyvavau Raseinių krašto organizuotame projekte ,,.Kultūros paveldas – sakralinė tekstilė“, kuris vyko 2008 metais, kurio metu lankėme Raseinių krašto bažnyčias, analizavome sakralinę tekstilę, audinius, atlikimo technikas, siuvinėjimų technikas, vėliau panaudojau savo kūrybiniuose darbuose, prikėliau į būtį“
Parodoje pristatomuose gobelenuose autorė įvairiomis faktūromis audžia Lietuvos himno dainas „Lietuva brangi‘, tarsi žaidžia jų fragmentais, apeliuoja į kiekvieno lietuvio istorinę atmintį, tautinę tapatybę ir lietuviškosios savivertės jausmus.
Darbuose užfiksuoti lietuviui atpažįstami simboliai. Svarbiu akcentu tampa dekoratyvi tekstilės kompozicija, spalvų ir ženklų harmonija. Lietuvai svarbius įvykius autorė fiksuoja per skirtingą simbolių ir raštų kalbą. Tekstilinis pasakojimas suvokiamas žiūrovui kaip perskaitomas meninis naratyvas per ąžuolo šakelės simbolį, per vėliavos simbolį ar kitus istorinei bei kultūrinei atminčiai būdingus ženklus.
Kituose parodos gobelenuose M. Sinkevičienė improvizuoja tradicinių liaudies raštų ornamentika ir spalvomis, juos modernizuoja šiuolaikine tekstilės kalba ir kviečia dialogui su istorine atmintimi.

Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė
M. Sinkevičienės darbas

____________________________________________________________________________________________________________________________________________

Tapytojo Valentino Jankauskio paroda „Menas – tai mano emocijos“

Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje veikė jaunos kartos tapytojo Valentino Jankauskio personalinė tapybos darbų paroda. Personalinė tapybos darbų paroda, jau buvo pristatyta: Pagėgių bibliotekoje, Pagėgių bibliotekos filialuose, Tauragės kultūros rūmų scenoje, Pagėgių pasienio rinktinės erdvėse, šiuo metu paroda veikia Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje senamiestyje, Kaune (adresas: A. Mapu g. 18).
Jis yra baigęs tapybos kursus, Kauno kolegijoje, tapo nuo 8 klasės. Gyvena ir kuria Tauragėje: fotografuoja ir tapo. Personalinėje parodoje V. Jankauskis pristato darbus, sukurtus 2014-2018 metais. Kelerių metų laikotarpiu tapyti darbai yra atlikti abstrakčiąja stilistika. Darbus galima suskirstyti į idėjos, minties realizavimo bei skleisties ir simbolinius ir metaforinius ciklus, kiekviename darbe ieškoti gilesnių atsakymų ir prasmės. Didelis dėmesys Jankauskio kūryboje yra skiriamas spalvų niuansacijai, linijų dekoratyvumui bei įvairovei, meninei kompozicijai. Kiekvieno paveikslo stilistika ir koloristika yra įvairi, nuolat kintanti, besikeičianti. Menininkas kalbėdamas ne savo kūrybą nuolat akcentuoja emocijos svarbą, tai yra įrašyta ir į parodos pavadinimą. Emocija diktuoja meninius sprendimus, o tai pat nulemia ir improvizuotą, ekspresyvią kūrinio kalbą bei koloristiką. Per geometrizuotas formas ir detales V. Jankauskis išreiškia savąją pasaulio sampratą, dažname tapytojo darbe dėmesys skiriamas linijų, formos, spalvos vienovei sukurti ir išgryninti.
Emocijomis pulsuojantys darbai, išraiškingos formos ir detalės, pakankamai ryškios, neprislopintos spalvos, jų dermės ir kontrastai savo vaizdine dinamika yra išraiškingi, koduojantys bent kelias prasmes savajam žiūrovui, kuriantys vieningą, bet savitą pasaulį, kuriame egzistuoja ir misticizmas, neįminta mįslė, o tuo pačiu vidinio ir išorinio pasaulio pilnatvę teigianti pasaulio įvairovė, jos kaitos spektras, kuris visada yra pažymėtas emocijos ir tikrumo ženklu.
Visa tai pristatydamas savo kūrybą teigia Valentinas Jankauskis: „Semiuosi įkvėpimo iš dėmesį patraukusių detalių, kurios sudaro iliuzijas mano galvoje. Po to permąstau, kur kuri detalė tinka ir… Padaryta!!! Kai širdis geidžia, mintys paruoštos saviraiškai. Man bet kokia detalė, padėjusi subrandinti kūrybos vaisių, yra svarbi. Tiksliau pasakius, skambėtų panašiai taip: „Jei nenori valgyti, tai pradėk valgyti ir pajusi alkį“. Kurti įkvepia skirtingos emocijos: liūdesys, gera nuotaika, moterys, žmonės… Sunkiai paaiškinamas žodis yra įkvėpimas. Kai kas gali neblogai paaiškinti, bet vargu, ar patys giliai jį supranta. Paaiškinti jį galima, bet pajusti ne kiekvienas gali. Galima paaiškinti ugnies prigimtį, tačiau nuo to burna neįkais. Tai reikia pajusti… Nepalietus tikro vandens ir tikros ugnies neįmanoma jų suprasti. Žodžiais neįmanoma nusakyti to įkvėpimo, jausmo, kurį jauti ir į kurį pasineri visa savo esybe. Niekas negali visko suprasti, remiantis vien kito žmogaus paaiškinimais. Taigi, taip yra ir su mano kūryba: ji iš šalies lieka paslaptinga ir nesuprasta. Visų pirma ją reikia jausti…‘
Žvelgiant į Valentino Jankauskio paveikslus stebina jo darbų tematinė įvairovė. Jo darbus vienijanti abstrakti stilistika tampa tik priemone menininko improvizacijai ir nuolatinėms paieškoms. Pasitelkdamas skirtingas išraiškos priemones ir jų pagalba kurdamas itin individualius simbolius tapytojas pateikia meninius naratyvus, kuriuose dominuoja transformuoti gamtos motyvai, urbanistiniai fragmentai ir jų interpretacijos, abstraktūs vaizdiniai, keliantys netikėtas paraleles. Darbų pavadinimuose dominuoja konkretybė: „Butelio ir žmogaus atvaizdas viename“, „Gamta“, „Gandrų šeimyna“ arba užuomina, kvietimas gilesniam dialogui: „Šauksmas“, „Energija“.
Abstrakčiame tapybos darbe „Miestas“ dominuoja violetinių ir žalsvų spalvų niuansuoti deriniai. Svarbiais meninės kompozicijos akcentais čia tampa urbanistinio peizažo – namų, pastatų motyvai, įgaunantys geometrinę ritmiką, koduojantys abstraktųjį miesto vaizdinį, miesto kaitą ir vitališką sampratą, visa tai leidžia žiūrovui atrasti individualųjį santykį su savuoju miestu.
Tapybos darbo „Šauksmas“ pagrindinis akcentas – improvizacija šermukšnių uogų šakos tema. Fragmentuotas gamtos motyvas, abstrakti tapybinė stilistika neryškina uogų formos, tačiau charakterizuoja spalvą, kuri ir tampa ekspresyviu, kiek „rėkiančiu, šaukiančiu“ akcentu. Ką sako šis tapybos darbas? Greičiausiai akcentuoja subtilų emocinį santykį su gamta, išryškina koloristinę dinamiką.
Paroda liudija, kad autorius jau turi susiformavusį kūrybos braižą. Tapytojo darbai yra įvairūs, kartkartėmis eksperimentiniai. Per spalvų niuansacijas atsiradusias abstrakčias formas provokuoja žiūrovą klausti, svarstyti, skatina improvizacijai, priverčia jį mąstyti, filosofuoti, jausti ir nebijoti tos emocijos, kuri kiekvienam mūsų būtina.
Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė

Valentino Jankauskio paveikslai

_______________________________________________________________________________________________________________________________________________

Gitas Markutis paroda „Baltai mėlynas peizažas“

Galerijoje „Balta“ dailininkas Gitas Markutis pristato parodą „Baltai mėlynas peizažas“, kurią sudaro dvidešimt didelio formato tapybos kūrinių. Daile G.Markutis susidomėjo ne iš karto. 1986-1993 m. jis studijavo statybos ekonomiką Vilniaus technikos universitete. 2002-2006 m. – dailės pedagogiką Marijampolės kolegijoje. Nuo 2006 metų dalyvauja parodose: rengia personalines parodas ir dalyvauja grupinėse parodose. Gito Markučio darbai papildo lietuviškosios tapybos tradiciją koloristikos įvairove, architektūros ir peizažo fragmentų modernizuotomis interpretacijomis. Architektūros detalė ir gamtos vaizdinys jo darbuose susilieja, papildo vienas kitą. Spalviniai deriniai, priešpriešos ir akcentai nuskaidrina, pagyvina bendrąją paveikslo kompoziciją, suteikia nuotaiką darbui.
Gito Markučio tapyba išsiskiria jautrumu gamtai, aplinkai, istorinei architektūros detalei. Iš subjektyviai svarbių smulkmenų susideda jo meninis pasaulis, kuriame dominuoja ekspresyvi tapybos maniera, kompozicijos dinamika. Visa tai, dailininko individualios stilistikos bruožai.
Naujausiame G. Markučio cikle “Baltai mėlynas peizažas” dominuoja ryškios spalvos: tai mėlyna, žalia, rusva, geltona, geometrizuoti koloristiniai vaizdiniai ir sudaro Gito Markučio kuriamo tapybinio vaizdinio pagrindą. Autorius daug dėmesio skiriama linijų ritmui, formoms, tačiau koloristika ir emocija suteikia kuriamiems darbams išskirtinio savitumo. Jau minėta, kad autorius itin individualiai perteikia atskitų Kauno apylinkių ir žinomų Lietuvos vietų sampratą savo tapyboje, išryškina juos netikėtais tapybiniais naratyvais. Tai ryšku ir aptariamoje parodoje, kurioje išsiskiria ne tik autoriaus filosofinis požiūris ir supoetintas žvilgsnis į konkretų peizažą, achitektūros paminklą. . Parodoje autorius pristato šiuos kūrinius: ‘Karšta saulė”, “Kauno pilis”, “Pavasaris prie Pažaislio”, “Kuršių Nerija”, “Pavasarinis peizažas”, “Prie Nemuno”, “Rusnė”, “Laiptai į Astravą”, “Santaka prie Kauno”, “Kauno pilis” ir kiti. Dailininko darbus galima suskirstyti į idėjos, simbolinius bei abstrakčius ciklus. Didelis dėmesys G. Markučio kūryboje skiriamas spalvų niuansacijai, linijų dekoratyvumui bei meninei kompozicijai. Jo tapybos darbams būdingos išraiškingos formos ir savitos, jautriai pateiktos meninės kompozicijos detalės. G. Markučio meninėje kūryboje santykis su erdve ir vieta yra itin asmeninis ir individualus. Kiekvienas parodoje eksponuojamas darbas fiksuoja konkrečią vietovę, turi savo sukūrimo istoriją. G. Markučio tapybos cikle siekiama trumpam sustabdyti laiką, įsiklausyti į detales, suvokti santykį tarp gamtos ir architektūros, naujai pamatyto ir suvokto pilių ir bažnyčių grožio. G. Markučio paroda, ekspresyvi, kartkartėmi provokuojanti ir kviečianti savąjį žiūrovą pokalbiui. Dažname darbe ryškėja koloristinis dekoratyvumas, spalvinė ekspresija, simbolinis kalbėjimas forma ir spalva.
Tapybos darbas “Santaka prie Kauno pilies” meniškai įprasmina upių sandūros ir kelio simboliką. Tai tarsi abstrahuotas kelias į Kauno pilį, kuris simboliškai ryškinamas pasirinkta geltona spalva ir paįvairinamas peizažo fragmentais bei kontrastuojančiais mėlynos spalvos fragmentais. Iš peizažo dimensijos yra pereinama į gilesnį metafizinį svarstymą apie gyvenimiškąjį kelią ir jame iškylančius pasirinkimus. Taip yra sujungiama konkretybė ir abstrakcija. G. Makučio kūriniuose pagrindiniu akcentu tampa jo pasirinktas objektas. Itin didelis dėmesys yra skiriamas detalėms, jų visumai, tuo tarpu fonas, šalutiniai elementai tarsi išblunka, įgauna abstrakčią formą, tampa pagrindinę temą ryškinančiu kontekstu.
Darbas “Kauno pilis” sukurtas 2012 metais. Tapytojas vaizduoja Kauno pilies kompleksą, išryškindamas svarbiausias detales. O gamta, peizažas šiame darbe yra pateikiama pastelinėmis spalvomis, stilizuotai, padeda išryškinti pilies didingumą, jos architektūrinę ornamentiką. G. Markučiui svarbus erdvės suvokimas ir abstrakčių elementų dermė erdvėje.
Visi Gito Markučio kūriniai yra paženklinti savitu Kauno ir jo apylinkių vaizdavimo savita stilistika. Architektūra ir peizažas dailininko kūryboje sukuria savitą dermę, o jos vaizdavimui autorius pasirenka jautrią stilistiką, kurioje niuansuotai pateikiai esminiai ir kontekstiniai momentai Autoriaus kūryba žavi originalumu, subtilia peizažų ir miestovaizdžių interpretacija. Dažnas tapybos darbas sujungia savyje ir autoriaus filosofiją, jo gilesnius svarstymus apie pasaulį ir aplinką, žmogaus buvimą toje aplinkoje, simbolizuoja sustabdyto momento svarbą kūryboje.
G. Markučio tapybos darbai įdomūs tiek istoriniu, tiek meniniu požiūriu. Parodoje eksponuojami darbai išlaiko teminį vientisumą, o tuo tačiu ir ekspresyvinę įvairovę. Dailininko darbai kuria savitą pasakojimą apie gimtąją aplinką, niuansuoja šios aplinkos fragmentus ir nebylų žmogaus stebėjimą bei tylų buvimą joje.
Gabrielė Kuizinaitė

Tapytojo Gito Markučio paveikslai:

TAPYTOJOS ERIKOS PETUNOVIENĖS (AYTĖS)

MENO IR MUZIKOS SINERGIJA PAVEIKSLUOSE

 

Tapytojai Erikai Petunovienei (Aytei) šie metai kūrybinėje veikloje ypatingi. Neseniai personalinė paroda „Muzikos spalvos“ veikė Muzikos galerijoje. Kitą personalinę parodą „IMPRESS & EXPRESS“ galima aplankyti iki pat gruodžio mėnesio Karolinos viešbutyje, Vilniuje. Menininkė taip pat bendradarbiauja su keliomis galerijomis Lietuvoje ir turėjo nemažą pripažinimą su grupinėmis, dueto parodomis, jos kūrybos pristatymo užsienyje: Australijoje, Austrijoje, Vokietijoje. Erika Petunovienė įgijo dailės ir technologijų magistro laipsnį. Menininkė yra abstraktaus stiliaus atstovė, kurios paveikslai išsiskiria šiuolaikišku polėkiu, ekspresija, ryškiu koloritu ir netikėtais spalvų deriniais, trykšta emocijomis.

Pastarųjų metų menininkės kūryboje itin reikšmingą vietą užima muzika: iš naujo atradusi klasikinę muziką (K. Debiusi, F. Šopenas, M. K. Čiurlionis ir kt.), ji sukūrė paveikslų ciklą, kurį labiausiai įkvėpė nuostabaus muzikinio grožio kūriniai – noktiurnai. Pastarieji yra įkvėpę ne vieną impresionistą. Muzikiniai garsai bei sukelti įspūdžiai, jausmingumas, laisvė, paslaptingumas, nuotaikos kaita nuo tylių, švelnių garsų iki garsaus, veržlaus šėlsmo išsiliejo į spalvų dermes, bei istorijas drobėse. Taip pat Erikai Petunovienei itin artimas, prasmingas ir būdingas tapyboje jausmingumas bei svajonių išraiška, kuri stiprėja klausantis klasikinės muzikos. Dažnai kūrybą ir muziką sieja jausmų perteikimas, kas būdinga ir F. Šopenui, jis muzika prabyla tiesiai į jausmus, į žmogaus pasąmonę, bet ir svajones, pasak K. Debiusi kūrėjas gyvena savo svajų pasaulyje. Keletas paveikslų buvo sukurti prietemoje, tapant tik rankomis, pirštais, įsijautus ir pasidavus muzikos ritmui bei tėkmei. Pasak menininkės kūrybos procese kiekvieną muzikos garsą atitinka tam tikra spalva ir ryškumas, muzikos tempas, plastinę išraišką, kur linijos persipina viena su kita, persidengia, atsiranda skaidrumo, paslaptingumo šydas, dinamika ir virsmas į apčiuopiamą kūrinį. Parodos atidarymo metu autorė pasakojo „kūrybos procese susiliejau su muzika į vienį, mano pirštais ir rankomis tapė pati muzika, tarsi aš pati buvau muzika, tai buvo ypatingas jausmas ir kūrybinis procesas, kuriam reikia laiko pasiruošti, nusiteikti“. Tapytoja yra dedikavusi du kūrinius M. K. Čiurlionio kūrybai ir asmenybei tai paveikslas „Piano“ bei „Pasaka“. Dažnai M. K. Čiurlionio paveikslų atspalviai praturtinti skambančios muzikos, o muzika- tapybos kūrinių forma. Parodoje „Spalvų muzika“ buvo galimybė žiūrovams susipažinti su gyvos muzikos ir meno sinergija.

Kada prasidėjo kelionė meno keliu, kada susidomėjote tapyba?

Piešiu nuo vaikystės, nors dauguma vaikų piešia, bet piešimas būdavo visada pirmoje vietoje, po to žaidimai, draugai ir kiti vaikystės džiaugsmai. Dažnai su krikšto mama lankydavau parodas, operos ir baleto teatrą, spektaklius. Vidurinėje mokykloje lankiau sustiprintos dailės klasę, buvau lyg ta balta varna dėl abstrakcijų piešimo, visi piešia princeses ar gėles, o aš abstrakčiai.  Man labai pasisekė turėti nuostabų mokytoją, kuris yra ne tik meno, bet ir gyvenimo mokytojas, tapytojas Albertas Satkus. Jis visuomet mane palaikė ir drąsino kurti taip, kaip jaučiu, nepaisant standartų ir to kaip piešia kiti. Visada mano darbai buvo atrenkami parodoms ir konkursams. Vėliau studijavau VPU, baigiau dailės ir technologijų magistrą. Visą gyvenimą jaučiau poreikį kurti, tai neatsiejama mano gyvenimo dalis ir itin reikšminga bei reikalinga man pačiai. Tiesa, po studijų kurį laiką džiaugiausi laisve kurti tai ką noriu, o ne kas privaloma, bet turbūt pernelyg giliai buvo įsišaknijusios taisyklės. Tapiau, kūriau, bet visada jaučiau vidinę priešpriešą: ar kurti kaip jaučiu ar taip kaip dera, laikantis taisyklių. Visa tai lėmė pertrauką kūryboje, giliai ir toli paslėpiau dažus bei drobes, 7 metams. Maniau, kad niekada nebegrįšiu prie kūrybos, kad pamiršau. Visus tuos metus daug skaičiau, bandžiau įvairias veiklas, ieškojau kažko, kas nuramintų ir pripildytų sielą, daug sužinojau, tačiau neradau to. Vieną dieną, gavau užsakymą nutapyti paveikslą, ilgai spyriojausi, bet sutikau. Po to sekė vėl pertrauka, ir kažkurią dieną norėjau kažką nutapyti, šiaip, dėl savęs, į tapybą žvelgiau lyg į meditaciją. Tapiau, eksperimentavau, žaidžiau ir kūriau. Kol pajutau pripildytą savo sielą džiaugsmo, ramybės bei pilnatvės. Supratau- juk tai ko ieškau- yra tai ko atsisakiau. Dabar esu savo kelyje, noriu dalintis per kūrybą su žmonėmis džiaugsmu, meile, gera energija. Mano paveikslai įsikuria ne tik modernių namų interjeruose, bet ir ofisuose, sodybose Lietuvoje bei užsienyje, tačiau man svarbiausia, kad jie randa vietą žmogaus širdyje ir mintyse. Džiaugiuosi, kad dauguma žmonių jaučia įtapytus jausmus, šilumą, spinduliuojančią gerą nuotaiką, tai ir yra mano tikslas- įkvėpti mylėti gyvenimą.

Kaip kilo idėja sujungti tapybą su muzika?

Sudėtingas klausimas. Negaliu tiksliai pasakyti kada gimė idėja, nes tai vyko natūraliai, specialiai neplanuojant ir netapant muzikos. Mano šeimoje daug muzikantų, senelis- dainuoja operą, močiutė dainavo ir grojo akordeonu, krikšto mama – fortepijonu, ji muzikos mokytoja, mane visada supo muzikos skambesys ir dainos. Dar vienas ryškus prisiminimas iš darželio laikų, turėjau nuostabią muzikos mokytoją, mes klausydavome M.K. Čiurlionį, atlikdavome užduotėles, žiūrėdavome jo kūrybą, tuomet aš jį ir pamilau. Tačiau aš jų įtaką supratau vėliau, kai gimė idėja surengti šią parodą.

Dažnai klausau įvairios muzikos tapydama, pasirenku tokią, kad atlieptų mano vidinę būseną, emociją, pasirinktą tapyti temą. Iš naujo atrandu klasikinę muziką, itin pamilau noktiurnų žanrą (K. Debiusi, F. Šopenas, M. K. Čiurlionis), dažnai klausydavau šios muzikos tapydama. Ji mane taip stipriai veikia ir jaudina, klausantis lyg banga užlieja visą kūną, ir persismelkia iki sielos, užvaldo ir mintis ir judesius. Taip gimė mintis susiliejus su muzika, tapyti prieblandoje tik rankomis ir pirštais, visiškai atsidavus muzikos tėkmei. Šia praktika esu nutapiusi keletas paveikslų, tai įstabi patirtis ir emocijos. Atrodo, lyg tapau ne aš, o per mane tapo muzika, aš tampu pati muzika drobėje. Ne visada tapau tik muzikos temas, bet per laiką susirinko nemažai „muzikinių“ paveikslų. Svajojau surengti parodą, kurios metu gyvai grotų klasikinę muziką, o svečiai tuo metu stebėtų paveikslus. Girdint muzikos kūrinius, per kuriuos buvo sukurti paveikslai ima vykti stebuklai: paveikslai atsiskleidžia ir pražįsta, jie atgyja, ima pasakoti istoriją. Visata mane išgirdo ir labai greitai atsirado galimybė tai įgyvendinti. Parodos „Spalvų muzika“ atidarymo metu Muzikos galerijoje grojo gyva muzika fleita, smuikas, fortepijonas, skambėjo ir mylimas K. Debiusi „Clair de lune“. Kaip sakiau per atidarymą „meno ir muzikos sinergija yra tobulas, galingas ir stebuklingas reiškinys“.

Tapytojos Erikos Petunovienės mėgstamiausių dailininkų sąrašas ilgas, bet mėgstamiausi Vincentas Van Gogas, H. Matisas, C. Monet, M.K. Čiurlionis. Menininkė savo kūryboje nevengia šviesių ir ryškių spalvų. Abstrakčioje tapyboje menininkė perteikia formas, ritmą, erdvinius santykius. Jos kūriniuose spalva tampa svarbiausia išraiškos priemone. Jos kūrybinio projekto tikslas – perteikti spalvomis garsą ir ritmą, įrašyti muziką drobėje. Tapytoja E. Petunovienė (Aytė) savo kūryboje dažnai eksperimentuoja technikomis: paveikslai sukurti tapant rankomis, kiti tekstūriniai ir faktūriniai naudojant pastą bei dažų sluoksnius paveikslai, taip pat naudojamos skirtingos medžiagos: tušas, akrilas, aliejiniai dažai, markeriai, auksavimas, kreidelės, guašas. Tapytojos Erikos Petunovienės paveikslų pavadinimai itin poetiški ir iš karto pradedantys pasakoti istoriją: „Paslapčių sodas“ (90×90),  „Jis ir Ji: Diena ir naktis“ (60x90x2), „Vyras ir jo šuo laikantis mėnulį“ (120×90), „Nauja pradžia“ (120×90), „Ryto rasa“ (100x80cm.), „Kometų lietus“ (110×80), „Saulėlydžio noktiurnas“ (100x70cm), „Sekant saule“ (90×80) ir kt.

Muzikalumas, tyla, garsas, erdvė, šviesa susijungia tapytojos E. Petunovienės paveiksluose. Projekto įgyvendinimo metu autorė norėjo parodyti, kokį santykį turi tapyba su muzika ir atvirkščiai. Subtiliuose tapytojos paveiksluose spalvos dengia viena kitą, ištirpsta abstrahuoti motyvai, kurie svarbūs spalvų ir formų kalba. Autorės kūryboje pastebime, kad svarbią vietą užima ženklai ir simboliai, rašmenys, taip pat geometrizuotos formos turinyje. Paveikslai neša paslėptą žinutę ir kvietimą atsipalaiduoti (aptakios, lanksčios, banguojančios linijos), džiaugtis ir mylėti pasaulį bei vienas kitą (paslėpti simboliai, motyvai). Tapytojos kūryba savita, netikėta ir unikali.

Pasak, parodos kuratoriaus G. Oržikausko, Eriką Petunovienę  įtakoja labiausiai veikiančios meno kryptys impresionizmas ir ekspresionizmas. Impresionizmo bruožai pasireiškia tuo, kad menininkė sprendžia tą patį uždavinį – spalvų tarpusavio santykį ir jų dermę. Atspalvių pritaikymas, kad kiekviena spalva maksimaliai atskleistų savo potencialą santykyje su kita. Autorė nesiekia perteikti pasaulio tikrovės, ji siekia parodyti pasaulį, kokį mato tik ji. Autorės mėgstamo dailininko V. van Gogo vibruojančių spiralių užuominas galima matyti ir jos paveiksluose, tačiau jos idėjos taip pat gali būti sugretintos su H. Matisu, kuris siekė vaizduoti tai, kas yra iš esmės pozityvu ir kas įkvepia. Menininkė necenzūruojamai mėgaujasi ryškiomis spalvomis ir jų kuriama intensyvia spalvine realybe. Įdomus aspektas yra tai, kad palikimas, kurį menininkė gavo iš impresionistų ir ekspresionistų, yra išverstas į abstrakčiosios dailės kalbą. Autorės paveikslai perteikia jos vidinio pasaulio atspindį, kuris yra personalinis, bet ne individualus. Matyti abstrakčiąją dailę, kurios kiekvienas kūrinys yra savotiškas autoportretas iš tiesų yra reta.

„Spalvų muzika“ paroda yra skirta muzikai.  Erikos Petunovienės paveikslai suteikia iš tiesų unikalią galimybę pamatyti, ne kaip muzika yra užrašyta, tačiau kaip žmogus girdi muziką, t.y. kaip muzika atrodo perleista per jos vidinį pasaulį. Kai kurie paveikslai, man žinoma, gimė savotiško ritualo metu – tamsoje klausantis muzikos, beveik nematant dažų ir tapant rankomis. Toks emocinis pagaulumas yra retas bruožas ir žymi tikrai empatišką bei kūrybišką asmenybę.

Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė

 

Tapytojos Rūtos Levulienės personalinė tapybos darbų paroda “Etapai“
Nuo lapkričio 22 dienos Jurbarko krašto muziejaus parodų ir koncertų salėje veiks tapytojos Rūtos Levulienės personalinė tapybos darbų paroda „Etapai“. Tapytoja R. Levulienė rengia personalines parodas ir aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, pleneruose nuo 2014 metų. Menininkės kūrybai įtakos turėjo tokie žinomi mokytojai kaip tapytojas Antanas Obcarskas, Violeta Juodzevičienė ir dailininkas Lukas Kalmogercovas. Nuo 2018 metų tapytoja R. Levulienė studijuoja Vilniaus Dailės akademijoje, Kauno fakultete, tapybos specialybę. Jurbarko krašto muziejuje, tapytoja Rūta Levulienė pristato personalinę tapybos parodą “Etapai” susidedančią iš dviejų dalių iš ankstyvojo ir viduriniojo etapo. Pirmieji R. Levulienės darbai išsiskiria informatyviu turiniu- tai tarsi žinutė, kurią nori autorė perduoti žiūrovui. Jos kūryba spalvinga ir emocinga-abstrakčių paveikslų drobėse menininkei svarbu perteikti emocijas, jausmus ir suvokimus. Taip pat menininkei svarbus tapymo procesas, kuomet nevienoda geometrizuota formų ritmika, įkomponuojama paveikslo erdvėje. Tokiu būdu R. Levulienė transliuoja tarsi pasakojimą, perduodamą spalvomis iš paveikslo. Ankstyvuosiuose R. Levulienės darbuose svarbu ne tik simbolis, bet ir metaforų kalba. Autorės paveikslai nėra vientisi, susideda iš kelių stilių, tematikų ir skirtingų siužetų. Vienoje paveikslų grupėje dominuoja abstraktūs paveikslų peizažai, kituose dekoratyvūs ir abstraktūs vaizdai, kuriuos sudaro skirtingos temos. Kiekvieno paveikslo meninis naratyvas sustiprinamas ryškiai raudonos spalvos koloritu, taip pat beveik kiekviename paveiksle domininuoja mėlyna, žalsva, geltona ir kitos spalvos. Autorės kūryba išskirtinė savitu pasakojimu, formų ir linijų ritmingumu, neutralumu. Parodoje R. Levulienė pristato šiuos ankstyvuosius paveikslus: “Užmarštis”, “Transliacija”, “Perkrova”, “Natiurmorto improvizacija”, “Gimtadienis”, “Užgaida” ir kiti. Kitoje parodos dalyje tapytoja R. Levulienė pristato vidurinįjį savo kūrybos laikotarpį –žaliąjį etapą. Autorė įkvėpimo dažnai ieško gamtoje, todėl šioje parodoje pristato peizažų ciklą ir naujuosius paveikslus: “Ši diena”, “Keturios energijos”, “Žaidimas”, “Peizažas”, “Kompozicija”, “Paslaptingas sodas”, “Paskutinė žiemos diena” ir “Laukimas”. Nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios tapytoja R. Levulienė pasuko abstrakčios tapybos linkme. R. Levulienė naujausiame paveikslų cikle įkvėpimo ieško gamtoje, augalo peizažo detalės motyvas, jo fragmentas, dailininkų kūryboje tampa improvizacijos pamatu. Naujausiame peizažų cikle tapytojai itin svarbi pereinančios gretimos viena kitai, spalvų ir atspalvių niuansacija, abstrakčiųjų formų tęstinumas. Visa tai sukuria nuotaikos virpėjimą ir emocinius gamtinės reflekcijos aspektus. Naujausiame autorės tapybos cikle dominuoja žalsvos, geltonos, rudos, mėlynos, raudonos spalvos ir jų pararelės. R. Levulienės peizažų cikle dominuoja itin ekspresyvi, bet kartu ir vieninga, ir harmoninga paveikslų stilistika. Visus šiuos parodoje pristatomus paveikslus vienija intriguojantys ir tuo pačiu poetiški, filosofiniai paveikslų pavadinimai, panašių ir tuo pačiu skirtingų spalvų žaismas. Parodos rengėjai VšĮ “Gabrielės meno galerija” ir Jurbarko krašto muziejus. Paroda veiks iki gruodžio 15 dienos.
Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė

_______________________________________________________________________________________________________________________________________________

Tapytojos Astos Kuzmickienės tapybos darbų paroda Jurbarko Krašto muziejuje
Nuo kovo 16 dienos Jurbarko krašto muziejaus parodų ir koncertų salėje veikia tapytojos Astos Kuzmickienės pirmoji personalinė tapybos darbų paroda. Asta Kuzmickienė gyvena ir kuria Vilniuje. Vilniaus universitete studijavo ekonomiką. Tapyti pradėjo prieš kelerius metus ir intensyviai kuria, dalyvauja parodose.
Naujausioje savo parodoje Asta Kuzmickienė pristato dvidešimt penkis įvairaus formato darbus. Autorė yra pasirinkusi abstrakčiąją tapybinės raiškos formą, kurioje itin svarbūs abstraktieji vaizdiniai, koloristiniai deriniai ir priešpriešos, spalva bei linija išreikšta emocinė ekspresija. Menininkės darbai pasakoja apie universaliąsias vertybes: todėl labai dažnai jos tapybos darbų kompoziciniu pagrindu tampa abstrahuotas, stilizuotas gamtos motyvas, subtiliai ir taikliai inkorporuotas į bendrąją spalvinę visumą. Arba stilizuotas portretas, figūra dažname tapytojos darbe išplaukia iš žanrinių ribų ir tampa paslaptingo, jautraus pasakojimo apie pasaulį ir žmogų, dvasinio pasaulio ieškojimų dalimi. Astos Kuzmickienės darbai pirmiausia „kalbina” savąjį žiūrovą emocine tapybos kalba, atvirumu, subtiliomis, kartais mistinėmis aliuzijomis, riba tarp kasdienybės realijų ir egzistencinių abstrakčiųjų vaizdinių išnyksta. Tą ryškina ir parodoje eksponuojamų darbų pavadinimai „Laimės švytrysu“, „Vasara“, „Pokalbiai su savimi“, „Beieškant savo kelio“, „Pakilti virš tikrovės ir tapti karaliene“, „Neatmenu tavo veido“. Savo kūrybiniame pasaulyje autorė pateikia harmoningą ir estetizuotą pasaulį, kuris žavi savo jautrumu ir dinamika.
Parodos rengėjai: Jurbarko krašto muziejus ir VšĮ ‘Gabrielės meno galerija“, paroda veiks iki balandžio 12 dienos .
Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė