Tėvai man davė Astos vardą. Taip XXL metų visi mane ir vadina… Niekada nepiešiau… Nežinau kodėl,… gal maniau, kad nemoku… Bet visada su pagarba ir pavydu žiūrėdavau į tuos, kurie piešia… Norėjau dainuoti, bet maniau, kad nepakankamai gerai dainuoju, nors ir soliavau prieš visą chorą. Balsas nurimo, o rankos – ne, jos vieną dieną susiliejo su mano minčių raizgalyne ir pradėjo piešti… Nuo tos dienos aš nebegaliu sustoti. Kartais paėmusi teptuką, jau matau vaizdus ant baltos drobės, o kartais, pradėjus piešti, ranka spontaniškai ima vedžioti įvairius ženklus, potėpius ar vaizdus… Mintys, realybė, svajonės -viskas susipina į vieną kamuolį ir pradeda riedėti, tik reikia suspėti pamatyti ar pagauti siūlo galą.