Parodos

 

Birželio 29 d. 17 val. Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) vyks tapytojos Ramintos Ardzevičienės personalinės parodos „Spalvotos balos“ atidarymas.

„Spalvotos balos“ – tai naujas Ramintos Ardzevičienės (g. 1983 m.) tapybos darbų ciklas. Autorė – diplomuota menininkė, baigusi Vilniaus dailės akademijoje taikomosios grafikos specialybę, parodose dalyvaujanti nuo 2009 m.

Parodoje „Spalvotos balos“ pristatomi linksmi paveikslai su dar linksmesniais pavadinimais (pvz.: „Onka“, 2015). Pasak menotyrininkės Vilmos Valiukonienės, tai tarsi asmenybės emocijų išsitaškymas ant drobės smulkmeniškos siurrealistinės abstrakcijos būdu pasakojant istorijas ištrauktas iš pasąmonės gelmių, realybę tarsi sapną dekonstruojant ir vėl sudedant į tvarkingas formas. Tapyba R. Ardzevičienei yra „atsipalaidavimo forma kur gali būti laisvas, nepriklausomas, tikras, su savo nuotaika ir mintimis toks koks esi.“

R. Ardzevičienė, pasitelkusi siurrealistinį automatizmą, tapo stengdamasi „išjungti protą ir logiką, leidžiant formoms ir spalvoms „sukristi atsitiktinai“ jų nevaržant, nepririšant prie taisyklių“. Tai tarsi perėjimas nuo konkretaus siužeto į abstrakciją ir atgal. Jos kūriniai – „tai lyg pasąmonės dėlionės susijungiančios ir vėl išsibarstančios, labiau būsenos nei konkrečios minties“ fiksacija. Tai spalvota nuotaika, kuri perkelia į abstrakčią pasaką be aiškių ribų, be pradžios ir pabaigos. Autorę domina žmogaus pasąmonės srautas, tai „kas lieka tarp žodžių, tarp eilučių, nutylėta ir nepasakyta, tas momentas kai nutildomas protas ir lieka tik intuicija ar jausmas, tai kas neapčiuopiama, nepamatuojama ir nepaskaičiuojama“. Ramintos Ardzevičienės darbai primena vieno garsiausių siurrealizmo meno srovės atstovų Choano Miro (Joan Miró) XX a. ispanų tapytojo kūrinius. Skirtumas tik spalvų įvairovėje ir sodrume bei formų tankume. Jos darbai, kaip ir Ch. Miro – prisotinti vaikiškos išraiškos galios, juose dingsta natūralistinis erdvės suvokimas. Ištobulinta individualia ir iškart atpažįstama vaizdinių kalba menininkė kuria laisvai plevenančių naivių figūrų, augalų ir pasakų būtybių pasaulį. Lygius spalvotus paviršius užpildo ištisa raizgalynė mažų būtybių, abstrakčių ir apčiuopiamų formų kartais tampančių atpažįstamais objektais. Formos banguoja ir jungiasi viena su kita, sukurdamos virpantį siužetą perteikiamą tiksliai ir kruopščiai („Geltonas miestas“, Spalvotos balos“, „Miškas“). Paveiksluose svarbiausi pasakotojai – ryškios spalvos, kurios ritmingai maišosi, sukurdamos nerimastingą nuotaiką, džiugesį, lengvumą ir žaismingumą („Vabaliuko kelionė“, „Žalias“). Iš visų parodoje eksponuojamų kūrinių išsiskiria paveikslas „Mano neuronai“ (2017). Jame, tarsi abstrakčiojo ekspresionizmo meistrų įkvėpta, autorė ekspresyviai išreikia emocinę iškrovą, ištaškydama tiesiai ant drobės...

Ramintos Ardzevičienės tapybos darbai – emocionalūs ir prisotinti vaikiško tyrumo išreikšto ryškiomis spalvomis, paliekantys galimybę žiūrovui abstrakčią pasaką pasipasakoti pačiam. Tiesiog išdrįsti pabraidyti „spalvotose balose“.

Paroda Liretuvių tautinės muzikos istorijos muziejuje veiks iki liepos 29 d.

Parodos rengėjai VšĮ Gabrielės meno galerija

Parodos partneris Kauno miesto muziejus

Teksto autorė Menotyrininkė Vilma Valiukonienė

Šių metų birželio 28 d. (trečiadienį) 17 val. Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) vyks tautodailininkės Nijolės Jurkuvienės personalinės parodos „Gyvybės medis“ atidarymas.
N. Jurkuvienė dirba Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje. Nuo 1980 metų autorė rengia personalines parodas, yra surengusi apie 70 personalinių parodų. Tautodailininkės parodos yra surengtos ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, o jos paveikslų yra įsigiję užsienio meno kolekcionieriai. Nuo 1993 metų N. Jurkuvienė daugiausia dirba batikos ir grafikos srityse. Išraiškinguose kūriniuose susijungia liaudies meno grafiniai vaizdiniai ir batikos technologijos. Menininkės kūriniuose gausu simbolių, geometrizuotų formų, darbuose svarbūs spalvinių koloritų niuansai. Savo kūriniuose autorė išlieka ištikima lietuviškosioms tradicijoms: jas sušiuolaikina, jungia skirtingus ženklus, įprasmina batikos technologijomis. Kiekviename tautodailininkės kūrinyje dominuoja skirtingi motyvai ir temos. Dažname darbe dominuoja harmoninga visuma, sujungianti baltiškuosius lietuvybės reprezentacijos ženklus su gamtos motyvu. N. Jurkuvienės kūrinių tematika, jų turinys kaip tik ir atsiremia į šias pamatinius jos kūrybos polius, meninė vizuali jos kūrinių išraiška maksimaliai apibendrinta.
N. Jurkuvienės kūryboje aktualiomis tampa Kauno miesto ir religinių siužetų tematikos.
Egzistencinės vaizduojamų objektų prasmės atsiskleidžia per tam tikras dekoratyvias detales ir simbolius, kurie stilizuoja liaudiškąjį ornamentą, verpstės, baltiškųjų simbolių motyvus. „Dailininkės N. Jurkuvienės batika pasižymi žanriniais – peizažo, autoportreto, figūrinių kompozicijų, elementais. Kūrinių kompozicijose galima pamatyti tris tendencijas. Vienoje iš jų, lietuvių liaudies motyvai yra pagrindiniai savarankiški kūrinio elementai. Antrojoje, didesnis dėmesys skiriamas lietuvių liaudies siužetams – gyvybės medžiui, verpstei. Tačiau šie siužetai apipinti sakraliniais simboliais – kryželiais, angelų, nukryžiuotojo motyvais. Trečiojoje, dailininkė tyrinėja krikščioniškuosius siužetus, o juos įvelka į liaudies motyvų rūbą – moteriškuosius ir vyriškuosius pradus, saulės ir kitų šviesulių, vandens, ugnies, žemės ir arimo, erdvių susijungimo ženklus, Visatos simbolius. N. Jurkuvienė kuria sąlygišką pasaulio įvaizdį, metaforomis kalba apie tokias vertybes, kaip meilė, moteriškumas, motinystė, pasiaukojimas, bičiulystė, amžinybė, prisiminimas.“ (menotyrininkė Simona Lukėnienė)
Nijolės Jurkuvienės personalinė paroda „Gyvybės medis“ veiks iki liepos 29 d.. Parodos rengėjai VšĮ „Gabrielės meno galerija“, parodos partneris Kauno miesto muziejus.
Informaciją spaudai parengė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė

Sveiki, Kauno miesto muziejuje, Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje, birželio
27 d. 17 val. vyks tapytojo Antano Andziulio parodos "Kaitodara" atidarymas.
„Gimiau 1960 m. Kaune, mokiausi Kauno J.Naujalio vidurinėje meno mokykloje (dabar Kauno dailės gimnazija), 1978-84 m. studijavau tapybą Vilniaus dailės institute. Pasakoja Antanas Andziulis.

Pirmosios dailės pamokos buvo šeimoje - tėvas pokario metais studijavo tapybą, motina – tekstilę. Meno mokykloje tapybos mokė puikus pedagogas Algirdas Lukštas, Vilniaus dailės institute - dėstytojai Kostas Dereškevičius, Arvydas Šaltenis, Leopoldas Surgailis, prof. Vladas Karatajus.

Po studijų tapytuose darbuose vaizdavau realias formas realioje erdvėje. Jas 1993-ais metais keitė ekspresyvi abstrakcija. Nuo 2010 metų prasidėjo geometrinės abstrakcijos laikotarpis. Šio laikotarpio darbus rodau parodoje.

Man pačiam mano tapyboje labai svarbu du dalykai: stipri spalvinė įtampa ir tarpas tarp darbo ir jam skirto pavadinimo, galintis virsti varteliais sielos kelionei“.

Antanas Andziulis

Sveiki, nuo birželio 5 dienos kartu su Kauno kultūros centru "Tautos namai" įgyvendiname tarpdisciplininio meno projektą
"Šimtai jausmų Lietuvai". Daugiau informacijos skaitykite:
Tarpdisciplininio meno paroda ŠIMTAI JAUSMŲ LIETUVAI,
skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventės minėjimui
Organizuoja:
Gabrielės meno galerija
Kauno kultūros centras „Tautos namai“
Tarpdisciplininio meno projekto „Šimtai jausmų Lietuvai“ metu įvairių sričių profesionalūs menininkai kviečiami minėti valstybės šimtmetį kūryboje – kurti pasakojimą Lietuvai, kurį sudarys individualūs vizualūs pasakojimai apie Lietuvos valstybingumą, savąjį santykį su Lietuvos istorija ar lietuviškąja tapatybe, apie save Lietuvoje, apie Ją savyje.
Nuo birželio 5 d. iki spalio 8 d. kūrėjai kviečiami teikti paraiškas dalyvavimui parodoje „Šimtai jausmų Lietuvai“. Konkurse gali dalyvauti visų sričių profesionalūs menininkai (tapytojai, grafikai, fotografai, skulptoriai, tekstilininkai, akvarelistai, medijų menininkai, tarpdisciplininio meno atstovai...), savo darbų sukūrimui naudojantys įvairias išraiškos priemones, technikas ir technologijas.
Kūrinių vertinimui suformuota profesionalių menininkų ir menotyrininkų komisija (4 asmenys) nuo spalio 9 d. iki lapkričio 8 d. atrinks parodos dalyvius ir paskirs nominacijas. Atrinkti menininkai bus informuoti el. paštu ar telefonu. Nuo lapkričio 16 d. svetainėje „Gabrielės meno galerija“ bus pristatoma virtuali dalyvių kūrinių paroda ir kviečiama dalintis mintimis parodos „Šimtai jausmų Lietuvai“ tema. Nuo 2018 m. vasario 16 d. paroda bus eksponuojama Kauno kultūros centre „Tautos namai“.
Sekantis projekto etapas – parodos kelionė po Lietuvą ir lietuvių bendruomenes užsienyje.
Parodoje galima dalyvauti su įvairių išraiškos priemonių ir formatų kūriniais, tačiau keliaujančioje parodoje dalyvaus darbai neviršijantys 1m x 1m x 1m dydžio.
Kūrinys gali būti sukurtas 2007–2017 metų laikotarpiu.
Paštu arba per WeTransfer persiųstame informaciniame kūrinio pakete privalo būti:
• Užpildyta paraiškos forma.
• Spaudos kokybės kūrinio ir jo detalės nuotrauka.
• Menininko nuotrauka.
• Trumpas autoriaus CV (Word formate, ne daugiau ½ puslapio).
Paraiška su CD turi būti atsiųsta paštu arba per WeTransfer programą ne vėliau kaip 2017 m. spalio 8 d.
Adresas:
Tarpdisciplininio meno paroda „Šimtai jausmų Lietuvai“
Kauno kultūros centras „Tautos namai“
Vytauto pr. 79, LT-44321 Kaunas
Daugiau informacijos:
Projekto vadovė Gabrielė Kuizinaitė
El. pašto adresas: gabrielegallery@gmail.com, mob. tel nr: + 370 676 12745
Projekto koordinatorė Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė
El. Pašto adresas: a.vitkuniene@tautosnamai.lt, mob. tel. nr.: +370 612 15828

Tarpdisciplininio meno paroda ŠIMTAI JAUSMŲ LIETUVAI,
skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventės minėjimui

Paraiškos forma
(atsiųsti iki 2017 m. spalio 8 d.)

Vardas, pavardė
Gimimo metai
Adresas
Pašto kodas
Miestas
Kontaktinis tel. nr.
El.pašto adresas

Kūrinio pavadinimas
Sukūrimo metai
Išmatavimai (aukštis x plotis x gylis)
Medžiagos ir technika
Kūrinio aprašymas (koncepcija)

Prašome prie paraiškos formos pridėti CD su šiais duomenimis:
• Spaudos kokybės kūrinio nuotraukos (visas darbas ir detalė);
• Autoriaus nuotrauka;
• Trumpas kūrybinės veiklos aprašymas (CV Word formate).

Paraiškos formą ir CD siųsti adresu:
Tarpdisciplininio meno paroda „Šimtai jausmų Lietuvai“
Kauno kultūros centras „Tautos namai“
Vytauto pr. 79, LT-44321 Kaunas

Jei siunčiate per WeTransfer programą, prašome siųsti šiais elektroninio pašto adresais:
gabrielegallery@gmail.com, a.vitkuniene@tautosnamai.lt.

Pasirašydamas šį dokumentą, aš sutinku su visais projekto reikalavimais ir leidžiu mano kūrinio nuotraukas skelbti kataloge ir naudoti projekto reklaimai medijose.

Data ____________ Parašas _____________________________________________




 

Nuo gegužės 30 d. Kauno miesto muziejuje, lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje (adresas: L. Zamenhofo g. 12), veikia menininkės Vidos Korn fotografijų paroda „Magiškieji fontanai“. Parodos uždarymas vyks birželio 22 d. 16 val.
Vida Korn yra gimusi Aukštaitijos kaime, gyvena ir kuria Kaune. Ši fotografijų serija sukurta keliaujant po Ispaniją. Ispanijoje menininkė stebėjo ir fotografavo fontanus. Vida Korn jau yra surengusi keturias personalines parodas šia tema. Nuo 2016 metų Vida Korn bendradarbiauja su VšĮ Gabrielės meno galerija.
Nuo pat jaunystės fotografija besidominti Vida, jau daugelį metų iš rankų nepaleidžia fotoaparato, nuolat fiksuoja akimirkas iš asmeninio gyvenimo ir kelionių.
Naujausia Vidos Korn fotografijų paroda „Magiškieji fontanai“ visai neseniai sukurta atostogaujant, klajojant Barselonos gatvėmis, žavintis unikalia šio Europos didmiesčio architektūra, meno kūriniais, gamta. Eksponuojamos fotografijos centre – naktinis Barselonos, ryškiomis spalvomis nudažomos, magiškojo fontano reginys. Vieni iš tokių išliekantys yra Barselonos magiškieji fontanai – energingi geizeriai su spalvų purslais. Puikus muzikos ir inžinerijos derinys. Savo įspūdžius meninėse fotografijose perteikia menininkė Vida Korn. Paroda veiks iki birželio 24 d.
Parodos rengėjai – VšĮ Gabrielės meno galerija, parodos partneris – Kauno miesto muziejus.
Informaciją spaudai parengė parodos kuratorė Gabrielė Kuizinaitė.

Doc. dr. Fomenininko Remigijaus Venckaus personalinė fotografijų paroda: Fotofragmentai: dienoraščiai, eskizai užrašai

Šių metų birželio 2 dieną Kauno miesto muziejaus lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje (adresas: L. Zamenhofo g. 12) 14 val vyks fotomenininko, medijų menininko, menotyrininko ir fotografo doc. dr. Remigijaus Venckaus autorinė paskaita “Eksperimentinė fotografija ir 16 val vyks fotografo doc. dr. Remigijaus Venckaus personalinės fotografijų parodos “Fotofragmentai: dienoraščiai, eskizai užrašai “ atidarymas.
Doc. dr. Remigijus Venckus yra žinomas ne tik medijų kultūros ir meno tyrinėjimų srityje, bet ir aktyviai kuriantis eksperimentinį fotografijų meną. Gausiai fotografijomis iliustruotoje autorinėje paskaitoje supažindinama su fotografijos kūrybos kryptimi, paaiškinama kodėl, kaip ir ką kuria doc, dr. R. Venckus, apibrėžiama ką jo drąsūs fotografijos ir kompiuterinės technikos eksperimentai turi bendro su kalbos vartojimu ir jos suvokimu, kokios vyrauja šiuolaikinės eksperimentinės fotografijos tendencijos, ko siekia menininkai eksperimentuodami technika ir estetiniais sprendimais.
Dalindamasis patirtimi doc. dr. R. Venckus nuolatos tiria medijas, revizuoja fotografijos, eksperimentinių videofilmų, literatūros ir kalbos ribas. Jis tarytum vykdo permanentinį kalbos išradimą. Atidžiai stebėdamas meno pasaulio naujoves, gilindamasis į technologijas ir taikydamas skirtingas raiškos priemones, kūrėjas akivaizdžiai propaguoja post-fotografijos tendencijas ir savo praktine veikla dalyvauja vaizdiniame posūkyje.
Autorinėje paskaitoje pristatoma ir aktų kūrybos sritis. Fotografuodamas doc. dr. R. Venckus tyrinėja vyro kūno seksualumo ribas, todėl susirinkusiuosius jis supažindins su penkis metus kuriamu ciklu „Aš esu Kitas“. Šiame cikle autorius dažniausiai suformuoja savitas vaizdines nuorodas į Biblijos siužetus. Neribodamas savo fantazijos jis išjudina sustabarėjusį Šventojo rašto tekstą ir priverčia dar kartą permąstyti amžinąsias tiesas. Tad galima teigti, kad pažintiniame susitikime doc. dr. R. Venckus aiškina, kaip fotografija (iš)reiškia nepasitikėjimą kalba (rašytiniu ir akustiniu tekstu).
Ši autorinė paskaita yra skirta visiems besidomintiems šiuolaikine audiovizualine kultūra, kuriantiems fotografijos meną, užsiimantiems meno ir kultūros tyrimais, kuruojantiems fotografijos renginius kultūros darbuotojams, meno kūrėjams, kolekcionieriams ir rėmėjams, eksperimentuojančiam jaunimui, dėstantiems apie audiovizualinę kultūrą.

DUOMENYS APIE AUTORINĘ PARODĄ
Parodos pavadinimas: Fotofragmentai: dienoraščiai, eskizain užrašai
Parodos trukmė: 2017-06-02 – 06-24
Atidarymas: 2017-06-02 d. 16:00 val.
Doc. dr. Remigijaus Venckaus fotografo ir meno kritiko veikla yra pažįstama Kauniečiams. Iki 2015 m. kūrėjas gyveno Kaune ir daugiausiai dėstė Vytauto Didžiojo universitete, buvo vienas iš pagrindinių VDU renginio „Medijų dienos” kuratoriumi. Ilgamečio, beveik dešimtmetį veikusio meno festivalio „Menas senuosiuose dvaruose” parodų atidarymus ir katalogus lydėjo doc. dr. R. Venckaus kritikos tekstai.
Menininko eksperimentinė fotografija Kaune eksponuojama ne pirmą kartą. Kauno miesto muziejuje jau buvo surengtos parodos „Amnezija. Tušti ekranai” (2015 m.) ir „Nežinomos vietos” (2014 m.). Šiais metais doc. dr. R. Venckaus kūryba sulaukė didžiulio tarptautinio susidomėjimo. Menų ir kultūros žurnalo „Diogen” (leidžiamo JAV) visas šio mėnesio 76-asis numeris yra skirtas doc. dr. R. Venckaus fotografijos kūrybai pristatyti (žr. http://www.diogenpro.com/remigijus-venckus.html).
Doc. dr. Remigijaus Venckaus fotografijos kūryba primena ištisą kelionę pačiais keisčiausiai vidinės patirties kraštovaizdžiais. Detaliai suplanuotuose maršrutuose visada centrine kūrybos tema lieka atminties, vietos ir laiko santykis. Parodos autorius teigia: „Kūryboje gausu potemių, kurias provokuoja gyvenimas, vizualinės kultūros posūkiai, technologijų tobulėjimas, komunikacijos fonas ir nuolatinė savianalizė. Atmintis yra labiausiai susijusi su savianalizės gestu. Esu įsitikinęs, kad tikro menininko kūryba yra pirmiausia nukreipta į jį patį. Tai nuolatinis nuosavų žaizdų draskymas, stebėjimas reakcijų į savąjį aš, dialogas su savo jausmais ir protu, kuris nenutyla net poilsio akimirkomis. […] Vienijant laiką ir erdvę po atminties skraiste, mano kūriniai gali būti traktuojami kaip intuityvūs vietos apmąstymai, laiko slinkties patyrimai, gyvybės ir mirties nuojautos, net prisiminimų fragmentai apie artimus žmones. Esu girdėjęs atsiliepimų, kad žvelgiant į mano fotografijas susidaro įspūdis, jog fotografuoju dienoraštį, bet nerašau teksto. […] Kelių sekundžių žvilgsnis aprėpia daugiau detalių, nei gali perteikti pastraipa, užrašyta popieriuje”.
Kauniečiams doc. dr. R. Venckus pristato savo fotografijas kurtas daugiau nei dešimtmetį. Kai kuriose užfiksuotos akimirkos ne tik stebint savo artimus žmones, bet ir keliaujant po įvairias Europos šalis ir miestus. Todėl parodos ekspozicijoje gausu kūrinių menančių Berlyno urbanistinį peizažą. Parodos kuratorė Gabrielė Kuizinaitė pastebi: Menininkas dažnai keliauja į Berlyną. Visų kelionių metu doc. dr. R. Venckus domėjosi Vokietijos sostinės muziejuose ir galerijose eksponuojamais meno kūriniais, netrumpame kelionės procese ieškojo savęs. Naujosios parodos ekspozicija sudaryta iš anksčiau sukurtų fotografijos serijų „Dienoraščių vietos“, kai menininkas fotografavo keliaudamas po skirtingas vietoves: Krokuvą, Varšuvą, Tatrus ir kt. Dar anksčiau autorius sukūrė fotografijų ir esė rinkinį „Berlyno dienoraštis“, kurio idėjos tęsiamos 2015-ųjų metų serijoje „Berlynas. Susikertančios linijos”. „Berlyno dienoraštyje” dominavo nespalvota, minimalistinė fotografija. Dėmesys buvo skirtas ne technologijai, bet estetiniam sprendimui. Vėliau pradėtas eksperimentavimas spalvomis, o kompozicijos centre atsirado žmogus, tikriausiai, kelionės metu sutiktas pakeleivis(-ė)”.
Didžiulė, Kauno kultūros bendruomenei pristatoma menininko eksperimentinės fotografijos paroda yra lydima dienoraštinių tekstų, kurie rodo, koks platus yra doc. dr. R. Venckaus kūrybos interesų laukas ir kaip puikiai galima suderinti intymių tekstų ištraukas kartu su fotoatvaizdais.
Paroda veiks iki birželio 24 d. Parodos rengėjai VšĮ Gabrielės meno galerija, parodos partneris Kauno miesto muziejus, UAB Kazimiero Simonavičiaus universitetas. Daugiau informacijos apie doc. dr menotyrininko, fotomenininko Remigijaus Venkaus kūrybą rasite asmeninėje autoriaus svetainėje: www.venckus.eu

Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė

Gegužės 8 d. 17 val. Kauno kultūros centre „Tautos namai“ (Vytauto pr. 79) vyks fotomenininko Felikso Kerpausko parodos atidarymas, kurio metu autorius pristatys fotografijų serijas apie akmenis ir medžius.

F. Kerpauskas gimė 1933 metais Plungės rajono Tverų miestelyje, mokėsi Rietavo vidurinėje mokykloje, studijavo Vilniaus pedagoginio instituto lietuvių kalbos ir literatūros fakultete, Vilniaus Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, dirbo Skuodo vidurinėje mokykloje. Didžiąją gyvenimo dalį, apie 30 metų, dirbo Kaune, J. Dobkevičiaus vidurinėje mokykloje, muzikos mokytoju. Fotografuoti pradėjo 1954 metais, aktyviai įsitraukė į Kauno foto klubo veiklą. 1987 metais buvo priimtas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, jam suteiktas meno kūrėjo statusas. F. Kerpauskas yra surengęs daug personalinių parodų Lietuvoje.

Fotografui artimiausi yra peizažai, tačiau jis fiksuoja ir Kauno kultūrinį gyvenimą, kuria draugų portretus. F. Kerpauskas pasakoja, kad jis fotografuoja, nes nori parodyti aplink esantį grožį kitiems. Svarbiausias jam – pasidalijimo džiaugsmas. Paskutiniojo dešimtmečio menininko kūryboje dominuoja akmenų ir medžio žaizdų tematika. Pats fotomenininkas filosofiškai žvelgia į gamtą, fotografuojamą objektą. Jis sako, kad akmenys yra labai gražūs ir dvasingi. Akmenys – tai paskutiniųjų šešerių metų darbas.

„Prieš pradėdamas fotografuoti akmenis, pradėjau domėtis dvasiniu akmenų pasauliu. Atkreipiau dėmesį į tai, kad akmenys labai gražiai apauga kerpėmis, samanomis ir atrodo, kad jie pražydę. Pati pirmoji mano sukurta serija vadinosi „Žydintys akmenys“. Akmuo turi savo spalvas, savo veidą, faktūrą. Akmuo nemažai kelia aliuzijų su žmogumi“, – pasakojo F. Kerpauskas. Jis atranda akmens spalvingumą, o detalėse įžvelgia žmonių ar gyvūnų portretų kontūrus, fotografuodamas akmenį jaučia jo spinduliuojančią energiją. Pats menininkas filosofiškai žvelgia į gamtą bei fotografuojamą objektą.

Paroda veiks iki birželio 4 d.

Balandžio 26 d. 17 val. Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) vyks dailininkės Astos Keraitienės personalinės tapybos darbų parodos „Mandala“ atidarymas.

Parodoje bus galima susipažinti su mandalos simboliu ir mandalos reikšme šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Parodos atidarymo metu skambės muzika, atliekama archajiniais muzikos instrumentais.

Jaunosios kartos tapytoja Asta Keraitienė gimė 1971 metais Panevėžyje. Ji yra baigusi Telšių aukštesniosios taikomosios dailės technikumą. Šiandien dailininkė gyvena ir kuria Rokiškyje.

Asta Keraitienė yra išbandžiusi įvairias technikas: tapybos, tapybos ant medžio, piešimo bei akvarelės. Dailininkė yra įkūrusi viešąją įstaigą „Saviugdos centras“, kuriame organizuoja įvairius tapybos ir kitokius užsiėmimus vaikams ir suaugusiems.

Paklausta, kaip kilo idėja sukurti tapybos darbų ciklą „Mandalos tema“, dailininkė Asta Keraitienė atvirauja: „Mane jau seniai domina žmogaus psichologija, jo vidinio kūrybinio potencialo paieškos, savęs pažinimas. Ieškojimai atvedė išmėginti mandalų piešimą. Netrukus mane „įtraukė“ magiškas mandalų kūrimo procesas. Išmokusi perskaityti jos simbolinę kalbą, atradau savyje neišnaudotus resursus, sąmoningai patyriau įvairias emocinės kaitos būsenas. Labiausiai džiugino piešimo procese atrastas ramybės bei saugumo potyris.“

Pasak dailininkės, Mandalos formų istorikai randa seniausiose kultūrose bei civilizacijose. Dėl savo universalumo principo ji naudojama sakralių statinių statybai, dievybių simboliams, taip pat ornamentikoje, ženkluose ir t.t. Viena iš tobuliausių ir dažniausiai pastebimų formų yra Apskritimas, Ratas arba Sfera, kuris simbolizuoja vienybę, dvasią, užbaigtumą, saugumą – nuolatinį judėjimą bei kūrybą. Su šia forma visada susiję kažkas Dieviško ir paslaptingo. Tobulos apskritimo formos pastebimos ir gamtoje – gėlės žiede, voratinklio gijoje, žmogaus akyje, Saulės sistemoje ar ląstelėje.

Paroda Lietuvių tautinės muzikos istorijos muziejuje veiks iki gegužės 27 d.

Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė.

Balandžio 25 d. 16 val. Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) vyks fotomenininko, keliautojo ir rašytojo Mariaus Abramavičiaus parodos „Užupis: mitai ir realybė” atidarymas.

Marius Abramavičius nuo 1998 metų yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Praėjusiais metais jis gavo valstybinę stipendiją iš Lietuvos kultūros tarybos šiai serijai sukurti. 2016 m. menininkas išleido savo trečią knygą „Iranas – kita Mėnulio pusė”. Mariaus Abramavičiaus kūrybinės erdvės atsiveria per keliones, aitvarais pakeliamų vėliavų paveikslus, tekstus, Užupio Respublikos įvykius. Jis nuolat kuria, rengia personalines parodas ir dalyvauja bendrose dailės ir fotografijų parodose.

M. Abramavičius yra sukūręs fotografijų ciklus: „Atspindžiai”, „Esminės smulkmenos”, „Aš esu aš, arba Narcizo dienoraštis”, „Sidabrinės svajonės visuomet išsipildo”, „Juokas”, „Stiklo karoliukų žaidimai”, „Žmonės yra žmonės”, „Dviese”, „Užupio foto studijos portretai”, „Gyvas. Vilnius”, „Gruzija šypsosi”, „Užupis: mitai ir realybė”.

Kalbėdamas apie fotografijų serijos „Užupis: mitai ir realybė” sukūrimą autorius pasakoja: „Pirmas gilus impulsas mano susitikimo su Užupiu buvo labai seniai, nors prieš tai aš čia dažnai lankydavausi savo tėvuko amžiną atilsį Kazio Abramavičiaus dirbtuvėje, bet tas naujas žvilgsnis stipriai pakeitė mano gyvenimo liniją. Tai atsitiko jau beveik užmirštais laikais, tais laikais, apie kuriuos kasdien neprisimenu, bet jų dėka esu ten kur esu, tai yra čia Užupyje ir kuriu Užupiui ir pasauliui. Dar atsimenu gerai tą jausmą, žvelgiant nuo Šventos dvasios cerkvės į Užupį, tą užvaldantį visą mane norą būti ten... Dabar galima pasakyti – reikia perbristi upę, pasiekti kitą krantą, perkopti perėją. Būti ten kur noriu. Kiek daug vandens Vilnele nutekėjo, oi kiek daiktų nunešė srovė. Ir ne tik daiktų, o ir įvykių, situacijų, atradimų, praradimų, likimų. Kiek visko matė dangus, kiek visko matė mano akys.

Dabar žiūrėdamas į mano išsipildymų žemę, ką aš galiu perduoti? Galiu tik gėrėtis visokiais žmogaus gyvenimo būdo pasireiškimais, visais metų laikais, nuotaikomis situacijomis ir atrakcijomis. Žmonės yra žmonės. Jie prisitaiko prie besikeičiančio laiko. Bet apie tai jau romanas, ar kinas. Čia tik fotografijų paroda, tik būsimas, dar kuriamas fotografijų albumas, knyga, maži langeliai į realybę. Taip matau, taip šiuo pasauliu gėriuosi. Kartais išeinu pasivaikščioti pagautas saulės blykstelėjimo, svaigaus vyšnių žydėjimo, kartais vakaro snaigių pūgos. Ir kas kartą į nežinią, kas kartą atrandant vis kažką naujo. Man Užupis vis gyvas atradimų šaltinis pilnas paprastų stebuklų, kurios tereikia mokėt pastebėti. Būna, kad kartais tiesiog nerandu tam jėgų, einu vienodu žvilgsniu skanuodamas erdvę, kol kas nors švysteli netikėtai. Spalva, daiktas, katė, durys, dangus, kažkas tokio, kas išmuša iš tradicinio ritmo.

Tik paskutiniais metai Užupis pateko į didelių interesų bei permainų erdvę. Anksčiau buvęs tolimas žodis Gentrifikacija, dabar tapo akivaizdžiu ir aktualiu. Akivaizdu, kad prasideda naujas etapas, kurio metu jau bus pasakojamos legendos, apie tai kas buvo kadaise. Gali būti kad Užupio Respublika tuoj atrodys kaip spektaklis su brangiais butais, barais, parduotuvėmis ir restoranais, o dinamiškas kūrybinis gyvenimas išsikels kitur. Ši mano paroda kaip vienas iš mitų, legenda pasakojama dalyvio akimis.“

Paroda Lietuvių tautinės muzikos istorijos muziejuje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki gegužės 27 dienos.

Informaciją spaudai parengė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė

Fotomenininko Iridijaus Švelnio fotografijų paroda “Medžių grafika“

2017 m. balandžio 18 d. (antradienį) 18 val Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje įvyks fotomenininko Iridijaus Švelnio fotografijų parodos „Medžių grafika” atidarymas.
Iridijus Švelnys gyvena ir kuria Kaune. Šiuo metu savo fotografijos žinias gilina ir tobulina Niujorko Fotografijos institute. Fotografija autorius domisi daugiau nei dvidešimt metų. Šiais metais tai jau ketvirtoji fotografo personalinė paroda, jo kūryba jau buvo pristatyta kartus Vokietijoje ir Londone.
Naujausioje parodoje Iridijus Švelnys pristato meninį pasakojimą apie medžius. Parodoje eksponuojami darbai išsiskiria modernia fotografine kompozicija, unikalia vaizdo “įrėminimo” koncepcija, individualiu stiliumi. Savo kūriniais autorius taip pat suteikia galimybę ne tik pajusti emocijas, bet ir suvokti gamtos didybės grožį. Medžiai – tai amžinybės ir ilgaamžiškumo simbolis. Pateikdamas medžio įvaizdį per netikėtą prizmę autorius išryškina medžio formų įvairovę paversdamas juos grafiniais vaizdiniais, taip sukurdamas tam tikrą dialogą su savuoju žiūrovu.
Kalbėdamas serijos „Medžių grafika“ kūrimo procesą Iridijus Švelnys pasakoja: „Fotografijų serija „Medžių grafika” sukurta “žuvies akies“ objektyvo pagalba. Objektyvas, matantis 180 laipsnių vaizdą, perteikia akiai neįprastą vaizdinį, kuomet mūsų pasąmonė vaizdinį supranta, o sąmoningas mąstymas teigia, kad taip negali būti. Žiūrovas priverstas sustoti akimirkai bei pabandyti pasiaiškinti sąmonės bei pasąmonės konfrontacijos klausimą. Per grafinių linijų žaismą į emocijas – toks pagrindinis kūrybinis tikslas. Sąmoningas mąstymas, ieškodamas suvokimo bei pažinimo tapatumų, fotografijos vaizdinį interpretuoja įvairiais aspektais, leisdamas mąstymui atrasti grafinių linijų žaisme emocijas, kurios primins mums vaikystę, gyvenimiškus nuotykius, praradimus bei atradimus, pasitikėjimą, džiaugsmą. Atrasti brolį, šeimą, artimą draugą, tėtį, mamą, močiutę, senelį.“

Savo fotografijose autorius siekia perteikti jausmą, kada esi apglėbęs medį, prigludęs prie jo, atsigulęs po juo, kuomet medis tampa tarpininku tarp Tavęs ir dangaus, leidžia tau pajusti dar nepatirtas emocijas, atgauti ramybę bei pasitikėjimą, pažinti save per susitapatinimą su gamta, atrasti savajį „AŠ“. Kai kuriose fotografijose tarsi suteikia galimybę pažvelgti į save kitu kampu, t.y. matyti save ir aplinką iš medžio viršūnės.

Paroda veiks iki gegužės 13 d. Parodos rengėjas VšĮ „Gabrielės meno galerija“. Parodos partneris Kauno miesto muziejus.

Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė

Tapytojo Edmundo Kartano personalinė paroda „Aš išeisiu Parūkyti“

Nuo balandžio 10 d. Kauno kultūros centre „Tautos namai“ (Vytauto per.79) veikia tapytojo Edmundo Kartano antrosios personalinės tapybos darbų parodos „Aš išeisiu Parūkyti“ atidarymas. Parodos kuratorė – dailininkė Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė.
Tapytojas Edmundas Kartanas gimė 1973 metais Šiauliuose. Nuo 2003-ųjų gyvena ir kuria Kauno rajone, Vandžiogaloje. E. Kartanas rengia personalines parodas – tai jau antroji personalinė tapytojo paroda. Lygiai prieš metus Kauno kultūros centre „Tautos namai“ vyko pirmoji autoriaus paroda „Perspektyva“. Tapytojas taip pat aktyviai dalyvauja kasmetinėse bendrose menininkų metinėse parodose: kasmet organizuojamoje Kauno paveikslų galerijos „Vieno kūrinio parodoje“, taip pat dailininkų grupės „Sfinksas“ grupinėje parodoje „Atgimimas“. Šiuo metu E. Kartano paveikslų kolekcija jau siekia beveik 50-dešimt darbų. Nuo 2016 metų tapytojas bendradarbiauja ir su VšĮ „Gabrielės meno galerija“.
Naujausioje parodoje tapytojas Edmundas Kartanas pristato visai kitokios abstrakčios stilistikos darbus, jų pavadinimai „Trys karaliai“, „Nakties piligrimas“, „Aš ir kitas aš“, „Lipantis laiptais“, „Sodyba“, „Pasiklydęs“, „Grynuolio beieškant“, „Šokantys drugeliai“, „Vienos pievos istorija“ „Aš išeisiu parūkyti“ kiek provokuoja, bet atitinka kintantį tematinį turinį bei formą.
Kaip ir daugelio menininkų, taip ir Edmundo Kartano pažintis su meno pasauliu prasidėjo dar vaikystėje, tačiau autorius į tapybą atėjo ne iš karto. Ankstesniuose E. Kartano darbuose buvo svarbūs ženklai ir simboliai, juose užkoduotos patirtys. Naujausiuose parodoje pristatomuose kūriniuose dominuoja daug emocijų, kurios autorių inspiruoja drąsiai linijai, stilizuotoms, ryškioms jo kuriamo pasaulio daiktų spalvoms ir formoms. Gamtos motyvas dailininko kūryboje yra svarbus, autorius nebijo ryškių spalvų ir ekspresyvių formų, taip pat ir įvairovės: viename iš darbų – gėlių žiedų sodruma tampa atskiro darbo kompozicijos centru, kitame – žalumos, daigo stilizuoti fragmentai, minimalizuota, primityviste maniera nutapyta mėlyna saulė tik atskiros kompozicijos papildančiais elementais. Dar kituose darbuose autorius susitelkia ties geometrinių formų ir pastelinių spalvų dermės paieškomis.
Dažname tapybos darbe jaučiamas lengvas ir ironiškas stilius, per kurį autorius išsako savąjį pasaulį. O pasaulis naujausioje E. Kartano parodoje itin spalvingas ir įvairus: jis ir ryškus, ekspresyvus, komplikuotas, jungiantis savyje itin daug prieštarų. Tačiau taip pat ir ramus, harmoningas, subtilus, filosofiškai suderinantis kasdienybės pilnatvę.
Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė

Fotomenininko Rymanto Penkausko personalinė fotografijų paroda „Sub Specie Aeternitatis“

Šių metų kovo 16 d. (ketvirtadienį) 16 val. Kauno kultūros centre „Tautos namai“ (Vytauto pr. 79) vyko fotomenininko Rymanto Penkausko personalinės fotografijų parodos „Sub Specie Aeternitatis“ atidarymas.
R. Penkauskas gimė 1953 metais. Gyvena ir kuria Kaune. 1977 m. baigė Kauno technologijos universitetą, nuo 1993 m. yra laisvai samdomas fotografas. Jam yra suteiktas meno kūrėjo statusas. Pagrindinė veiklos sritis – meninė reklama. Menininko fotografijos yra spausdinamos įvairiuose leidiniuose. R. Penkauskas rengia personalines meninės fotografijos parodas, dalyvauja grupinėse parodose, yra surengęs apie 20 personalinių ir grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2016 m. birželio mėn. fotomenininko darbų serija buvo pristatyta Lietuvos fotomeno bienalėje, vykusioje Vokietijoje. Ši R. Penkausko paroda skirta Lietuvos Valstybės 100 metų sukakčiai paminėti.
Rymanto Penkausko fotografijų serija „Sub Specie Aeternitatis“ išsiskiria konceptualiu pateikimu ir filosofiniu mąstymu. Šią fotografijų seriją R. Penkauskas kūrė dvidešimt metų, nes kūrybos procesas buvo susijęs su noru tobulėti profesiškai, su siekiu suprasti daugiau ir giliau. „Turbūt todėl žvelgiant į jo fotografijas kai kas atsitinka – vaizdas ir mintis tampa vienu daiktu ir drauge išnyksta – žvelgi net nežinia į ką, greičiausiai kažkur, jau už fotografijos... Gali būti, kad į amžinybę.“ (E. Striogaitė. Rymantas Penkauskas. Nufotografuota amžinybė.// www.bernardinai.lt/2015-02-10)
Kūrybinio proceso metu autorius yra išbandęs net kelias skirtingas fotografinių technologijų rūšis, eksperimentavo, kol buvo pasirinkta sidabro bromidų technika, suteikianti R. Penkausko atspaudams klasikinį pasendintos fotografijos vaizdą. Fotografo kūryboje svarbi metaforų ir simbolių kalba, kuria dvelkia kiekviena fotografija. R. Penkausko fotografija susitelkia į objektą, tačiau kaip jis matomas, kokioje aplinkoje jis egzistuoja, kaip fotografui jį pavyksta „pagauti“, čia ir yra dažno kūrinio filosofinė paslaptis. Tos paslapties paieškoms, suvokimo gelmei suvokti ir prireikė ganėtinai ilgo apmąstymų laikotarpio. Pats R. Penkauskas sako: „Daiktai tikriausiai čia buvo niekuo dėti. Kaltininkas buvau aš, greičiau – beprotiškas noras išsipasakoti, ką jaučiu, išvaduoti save tarsi nebylų ėriuką iš supančio abejonių gardo. Gaudžiau kiekvieną maištaujančios minties šnabždesį, kiekvienoje erdvės kertelėje ieškojau menkiausių atsparos krislų. Kol suvokiau savo gyvenimo trapumą, laiko ir erdvės didybę bei nepastovumą, amžinybės nebūtį šiame vargų pasaulyje...“
Paroda veiks iki balandžio 17 d.
Projektą iš dalies finansuoja Kauno miesto savivaldybė

Fotomenininko Roberto Misiukonio personalinė fotografijų paroda „JAI ARBA GYVENIMO VERPETAS“

Kovo 22 d. (trečiadienį) 17 val. Kauno miesto muziejuje, Lietuvos tautinės muzikos istorijos skyriuje (adresas: L. Zamenhofo g. 12) vyks fotomenininko Roberto Misiukonio personalinės parodos „JAI ARBA GYVENIMO VERPETAS“ atidarymas.
Fotomenininkas Robertas Misiukonis gyvena ir kuria Kaune. Nuo 1981 metų jis yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 1984 metais baigė KPI elektrotechnikos fakultetą. 1976 metais įkūrė KTU- FOTO klubą. Iki 1984 metų buvo valdybos pirmininkas, o nuo 1986 metų – klubo meno vadovu. Nuo 2014 metų dirba fotografijos mokytoju Kauno taikomosios dailės mokykloje. Veda kūrybinių dirbtuvių „UŽ RĖMŲ“ susitikimus. Susitikimuose savo kūrybą pristato garsūs menininkai, fotografai ir kitų sričių kūrėjai.
Ši fotografija sukurta naudojant vieną iš seniausių cianotipijos technikų, kai fotografija spaudžiama rankomis. 2016 metų vasarą fotomenininko Roberto Misiukonio kūryba buvo pristatyta Lietuvos fotomeno bienalėje „Fotografinės istorijos“, bienalės kuratorės: menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė ir dailininkė Jūratė Sližytė, Leitzkau, Vokietijoje.
Šioje fotografijų serijoje kiekviena fotografija yra skirtinga ir turi savo sukūrimo istoriją. Fotografijų serija parodos žiūrovui pasakoja apie dviejų žmonių santykius ir kasdienybę. Fotomenininko Roberto Misiukonio kūryba nemažai sąsajų turi su režisūrine, pastatymine fotografija, menininkas kuria naudodamas ne tik cianotipijos, tačiau taip pat ir pinhole bei analoginės fotografijos technikas.
Paroda veiks iki balandžio 22 d. Parodos rengėjai VšĮ ‚Gabrielės meno galerija“. Parodos partneris Kauno miesto muziejus.

Tekstą parengė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė

Analogų neturintis jungtinis fotografijos, tapybos ir muzikos projektas „Sąlyčio taškas“

Šių metų kovo 21 d. 18 val. Kauno miesto muziejuje, lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje  (L. Zamenhofo g. 12 ) įvyks jungtinio, analogų Lietuvoje neturinčio projekto pristatymas. Fotomenininkas Iridijus Švelnys su tapytoja Irma Žaromskyte-Morkuckiene pristatys parodą „Sąlyčio taškas“. Neatsitiktinai projektas įvyks lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje – parodos tema atspindi sąlytį tarp asmens ir instrumento. Parodos atidarymo metu gros saksofonistas Aleksandras Lakšmanas ir dainuos Milda Gadliauskaitė.

Du skirtingų sričių menininkai, gyvenantys skirtinguose miestuose, pristato sinerginį projektą „Sąlyčio taškas“ kurio esminė mintis, perteikti skirtingą suvokimo interpretacijos vaisių per tą patį sąlyčio tašką - muzikos instrumentą.  Fotomenininkas Iridijus Švelnys pristato naują fotografijų seriją „Sąlytis su instrumentu“, o tapytoja Irma Žaromskyte-Morkuckienė tapybos ciklą „Instrumentai“.

Iridijus Švelnys, kuriantis netipinę fotografiją, kuri kalba metaforų ir simbolių kalba, gyvena ir kuria Kaune. Šiuo metu studijuoja Niujorko fotografijos institute nuotoliniu būdu. Yra baigęs radioelektroniką Kauno technologijos universitete, vėliau – vadybos magistrantūrą ISM. Fotomenininkas nuo praėjusių metų intensyviai dalyvauja Kauno foto klubo veikloje, yra šio klubo tarybos narys. Nuo 2016 m. I. Švelnys bendradarbiauja su VšĮ „Gabrielės meno galerija. Yra savo darbus pristatęs ne vienoje grupinio pobūdžio parodose, surengęs ne vieną personalinę parodą Lietuvoje, taip pat savo darbus prezentavęs du kartus Vokietijoje ir Londone.

Tapytoja Irma Žaromskyte-Morkuckienė gimė ir augo Radviliškio rajone, Pakiršinio kaime. Šiuo metu gyvena ir kuria Panevėžyje. 1998 metais studijavo Panevėžio koncervatorijoje, įgijo darbų technologės ir dailės mokytojo specialybę. 17metų dirba socialine darbuotoja su proto negalią turinčiu jaunimų Panevėžio Jaunuolių dienos centre, organizuoja technologijų ir teatro veiklas. Bendroje parodoje ji išreiškia savo požiūrį į muziką,  išryškėjantį per muzikos instrumentų meninę interpretaciją.

Vienas iš parodos iniciatorių I. Švelnys pakalbintas,  kodėl  fotografijai yra pasirinkta asmenų ir instrumentų tema, kas inspiravo šio jungtinio projekto atsiradimą, atsakė: „Muzikos instrumentai šiai fotografijų ir tapybos serijai sukurti pasirinkti neatsitiktinai. Kalbėdami autoriai apie tapybą ir fotografiją teigia: „Fotografija – tapyba; Tapyba –Fotografija" sąlytis per vieną ir tą patį tašką – muzikos instrumentą ir asmuo. Du skirtingų sričių kūrėjai kalba ta pačia kalba pasirinkdami tą pačią temą. Muzikos instrumentai, pasak autorių, yra Sielos draugai, sujaudinantys žiūrovo vidų skirtingais skambesiais. Tai – savotiška sąmonės interpretacija, leidžianti atsiskleisti tam tikrai emocijai ar būsenai. Kūrinyje juntamas sielos ir kūno santykis filosofiniame lygmenyje. Tamsaus fono fotografijoje atskleidžiamas asmens ir instrumento sąskambis su paslaptinga supančia menama aplinka. Šiame projekte siekta sutapatinti asmens ir instrumentų sąlyčio tašką, sutapatinti per skirtingas emocijas ir būsenas“.

Iridijaus Švelnio fotografijų serija „Sąlytis su instrumentu“ turi nemažai aliuzijų su teatrine režisūrine fotografija. Tai nėra tipinė fotografijų serija. Fotografuodamas modelio kūną autorius skiria dėmesį mistiškam kūno grožiui, grakščioms ir dekoratyvioms detalėms bei plastikam ryšiui su instrumentu. Tuo tarpu kitoks tapybinis žvilgsnis atsispindi dailininkės Irmos Žaromskytės-Morkuckienės instrumentų kolekcijoje. Jos instrumentų kolekcija yra labiau abstrakti, žaisminga ir aktualizuojanti formų ir spalvų ritmikas. Šios tapytojos instrumentų kolekcijoje dominuoja ekspresyvios spalvos, o į instrumentų formų sąskambiuos įsiterpia ir  kiti atspalviai  bei linijos. Abu menininkai pasirenka ta pačią temą, bet  jų meniniai sprendimai skiriasi. Parodos rengėjai VšĮ „Gabrielės meno galerija“, parodos partneris Kauno miesto muziejus. Paroda veiks iki balandžio 22 d.

Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


Fotomenininkės Eglės Ščerbinskaitės personalinė fotografijų paroda “Gyvenimas kaip kelionė“

Šių metų kovo 20 d. (pirmadienį) Lietuvos švietimo istorijos muziejuje (adresas: Vytauto pr. 52) vyks fotomenininkės  Eglės Ščerbinskaitės personalinės fotografijų parodos „GYVENIMAS KAIP KELIONĖ“ atidarymas. Parodos atidaryme dalyvaus balerinos Baleto sokejos: mama- Sandra Drodvilaitė Zienienė dukra- Samanta Zieniūtė .
Fotomenininkė Eglė Ščerbinskaitė gyvena ir kuria Kaune. Dažnai rengia personalines fotografijų parodas Lietuvoje, taip pat dalyvauja grupinėse parodose užsienyje. Menininkė savo kūryboje nemažą dėmesį skiria žmonių ir kelionių fotografijai.
Ji išsilavinimą įgijo VDA Kauno dailės fakultete, tekstilės katedroje. Fotografija susidomėjo dar studijuodama bakalaurą, trečiame kurse. 2004 metais baigė tuometinę Kauno fotografijos mokyklą. Vėliau nuotoliniu būdu savo žinias tobulino „Fotografijos institute“ Niujorke. Tikriausiai išsilavinimas užsienyje fotografei E. Ščerbinskaitei padėjo susikurti savitą ir išskirtinį stilių. Nuo 2016 metų E. Ščerbinskaitė bendradarbiauja su VšĮ „Gabrielės meno galerija“.
Parodoje fotomenininkė Eglė Ščerbinskaitė pristato spalvotos ir nespalvotos fotografijos seriją „Gyvenimas kaip kelionė“. Fotografijų serija  sukurta keliaujant po Graikiją, Koso salą. Šiuo metu E. Ščerbinskaitė nemažai dėmesio skiria žmonių, šiuo atveju, balerinų fotografijai. Fotografijų serija kurta vasarą, todėl vaizduojamos herojės fotografijose yra atsipalaidavę. Autorės fotografijose labai svarbus ryšys su herojes supančia aplinka, taip gimsta temos ir naujiems kūriniams. E. Ščerbinskaitės kūryboje prasmingos yra žmogaus kūno ir baleto tematikos, būtent šioje fotografijų serijoje tai ir atsispindi.
Meninėje fotografijoje autorė dirba naudodama ne tik skirtingas fotografines technikas, bet ir kuria fotografijų ciklus skirtingomis temomis. Autorei labai svarbus vaizduojamojo personažo ne tik psichologinis, bet ir išorinis grožis. Didelis dėmesys skiriamas kūno grakštumui ir detalėms pabrėžti. Taip pat svarbu ir psichologinės charakterio savybės. Labai reikšmingas yra tamsos ir šviesos efektų tonų paskirstymas fotografijos turinyje.
Eglės Ščerbinskaitės fotografija tarsi susideda iš skirtingų aplinkų vaizdavimo, iš išorinio asmenybės pasaulio, kuris su vizualiniais efektais tarsi atsiranda mažame teatre ar mažojojoje scenoje, ir ją supančio pasaulio aplinkos. Dažnai fotomenininkės kūryboje paliečiami ir egzistencinio gyvenimo klausimai, į kuriuos atsakymą ras tik parodos žiūrovas.
Parodos rengėjai VšĮ „Gabrielės meno galerija“. Parodos partneris Lietuvos švietimo istorijos muziejus.

      Tekstą parengė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


Tapytojos Egidijos Brinkytės paroda “25 kadras

Nuo šių metų kovo 14 dienos Kauno miesto muziejuje, Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje (adresas: L. Zamenhofo g. 4) veikia klaipėdietės jaunos kartos tapytojos Egidijos Brinkytės personalinė paroda „ 25 kadras”. Susitikimas su tapytoja Egidija Brinkyte vyks šių metų balandžio 12 d. 17 val.

Jaunos kartos tapytoja Egidija Brinkytė, gyvena ir kuria Klaipėdoje. 2001-2004 metais baigė Kauno kolegijoje, J. Vienožinskio menų studijos centrą, molbertinės tapybos kūrinių restauravimo ir koncervavimo specialybę. 2015 metais Šiaulių universitete įgijo tapybos magistro laipsnį, suteiktas Meno Kūrėjo statusas iš LR Kultūros ministerijos. Tapytoja E. Brinkytė rengia personalines parodas jų yra surengusi apie 30, taip pat dalyvauja grupinėse parodose apie 36 Lietuvoje ir užsienyje. Parodas tapytoja Egidija Brinkytė organizuuoja ne tik Klaipėdoje, taip pat ir kituose Lietuvos miestuose, Kaune tapytoja jau yra surengusi ne vieną personalinę parodą ir dalyvavusi grupinėse parodose.

Šį kartą tapytoja Egidija Brinkytė pristato dar nematytą savo paveikslų seriją “25 kadras”. Parodoje autorė pristato paveikslus sukurtus 2012-2016 metais. Tapytoja Egidija Brinkyt4 savo paveikslų kolekcijoje yra sukūrusi ne vieną paveikslų ciklą: “Angelų muzika“, Tytuvėnų vienuolyno degėsiai“, „Zyplių dvaro fragmentai“, „Orvidų sodyba“, „Transformacija“ ir šį kartą tapytoja Egidija Brinkytė pristato tapybos darbų ciklą „25 kadras”.

Gal galėtumėte papasakoti kaip kilo idėja sukurti šią paveikslų seriją?

“Parodoje pristatau paveikslus tapytus 2014-16 m. minimalistine maniera. Drobese vyrauja subtilūs spalvų tonai ir pustoniai. Juose lyg per miglą ar rūką galime išvysti šmėkštelėjantį daiktą, peizažą ar siluetą.  Paveiksluose siekiu perteikti tai ką galime pamatyti erdvėje. Paveikslai kiekvieną asmeniškai panardina į erdvę kurioje išnyksta daiktai ir siluetai, bet kiekvienas gali  įžvelgi savitą iliuziją. Parodoje paveikslai mus panardina lyg į užslėptą 25 – ąjį kadrą, kurio nematome, bet jaučiame kad jis yra. Parodoje pristatau paveiklsus tapytus 2014-16 m. minimalistine maniera. Drobese vyrauja subtilūs spalvų tonai ir pustoniai. Juose lyg per miglą ar rūką galime išvysti šmėkštelėjantį daiktą, peizažą ar siluetą.  Paveiksluose siekiu perteikti tai ką galime pamatyti erdvėje. Paveikslai kiekvieną asmeniškai panardina į erdvę kurioje išnyksta daiktai ir siluetai, bet kiekvienas gali  įžvelgi savitą iliuziją. Parodoje paveikslai mus panardina lyg į užslėptą 25 – ąjį kadrą, kurio nematome, bet jaučiame kad jis yra. „ pasakojo tapytoja Egidija Brinkytė.

Paroda veiks balandžio 15 d. Parodos rengėjai VšĮ  Gabrielės meno galerija, parodos partneris Kauno miesto muziejus.

 Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


TAPYTOJOS RITOS RIMŠIENĖS PERSONALINĖ TAPYBOS DARBŲ PARODA „MALONŪS PRISIMINIMAI“

Šių metų vasario 23 d. Lietuvos švietimo istorijos muziejuje (adresas: Vytauto pr. 52) vyks tapytojos Ritos Rimšienės personalinė tapybos darbų paroda “MALONŪS PRISIMINIMAI“. Renginio metu gros gitara autorinių dainų atlikėja Ilona Papečkytė. Parodos atidarymo metu dėmesys skiriamas muzikai, muzika pritaikyta tapytojos Ritos Rimšienės paveikslams. Šioje parodoje tapytoja Rita Rimšienė pristatys naujausių savo paveikslų ciklą, kurie įkvėpti gamtos ir besikeičančios metų laikų temos, kai žiemos etapas baigiasi ir pereina į atbundančio pavasario laikų temas. Tapytojos Ritos Rimšienės kūryboje, ne viename paveiksle dominuoja metų laikų temos. Tapytoja Rita Rimšienė gyvena ir kuria Kaune.
Nuo 2016 metų tapytoja R. Rimšienė bendradarbiauja su VšĮ „Gabrielės meno galerija“ nuo 2016 metų: http://www.gabrielegallery.eu/rita-rimsiene/ Praėjusiais metais tapytoja R. Rimšienė yra išleidusi savo kūrybos albumą, kuris reprezentuoja dešimties profesionalios menininkės dešimties metų kūrybą. Nuo 2008 metų tapytoja R. Rimšienė rengia personalines parodas ir dalyvauja grupinėse parodose su profesionaliais menininkais , Lietuvoje ir užsienyje. Tapytoją R. Rimšienę, kaip ir dažname jos paveiksle įkvepia gamta, besikeičiančios metų laikų temos. Šį kartą pagrindinis temos akcentas skiriamas besikeičiančioms metų laikų temoms. Šį kartą aktuali tema metų laikų temos perėjimas iš žiemos į atbundančio pavasario temą.
Tapytoja R. Rimšienė savo parodoje pristato šiuos naujausius kūrinius, paveikslai didelių formatų, sukurti naudojant drobės ir aliejaus techniką, paveikslai sukurti 2016- 2017 metais: „Saulės pieva“, „Liepų šokis“, „Žydintys šermukšniai“, „Gamtos namai“, „Vakaras“, „Geltonoji sala“, „Gėlių saliutai“, „Rytas samanose“, „Sninga“.
Ekspresyviuose tapytojos R. Rimšienės kūriniuose dominuoja spalvos siejamos su metų laikų tema: geltona, žalsva, mėlyna spalvos. Nuoroda kryptimi į tapybinės abstrakcijos problematiką dažniausiai tampa paveikslų pavadinimai ir dominuojanti ekspresyvių spalvų koloristika. Naujausiuose tapytojos R. Rimšienės paveiksluose dinamiškai atsiskleidžia vaizduojamo pasaulio įvairovė ir tam tikrų simbolinių detalių žaismė abstrakčioje paveikslų plokštumoje. Paroda veiks iki kovo 20 d. Parodos rengėjai VšĮ Gabrielės meno galerija , parodos partneris Lietuvos švietimo istorijos muziejus.

Parodos kuratorė Gabrielė Kuizinaitė


 

Gabrielegallery announce: Photographer Iridijus Švelnys creation in the international art fair “PARRALAX ART FAIR“ in United Kingdom is presenting Public institution „GABRIELEGALLERY“
On 24-27 th of February in the international art fair “PARRALAX ART FAIR”, wich will be in the United Kingdom, photographer Iridijus Švelnys will be representing five photoworks interactive story from the serie „Lithuanian old city“. In his interactive photography serie Iridijus Švelnys is representing Lithuanian old town beauty for exhibitions and fairs in all countries in the world.
Photographer Iridijus Švelnys lives and works in Kaunas. He was studied at Kaunas University of Technology radio Electronics, later studied and obtein Master degree at ISM. From 2016 he is colloborating with Public institution “Gabrielegallery” (www.gabrielegallery.eu).
Young generation photographer Iridijus Švelnys from last year was organized and take participate in 10 group exhibitions in Lithuania and also in Germany, now he take participate in international art fair London.
Most of important exhibition’s is : 2015 December was solo instaliation exhibition Press realize. 2016 on March in the Embassy in Berlin, Germany , personal exhibition “In the life is very easy, but not simple” curator Gabrielė Kuizinaitė. 2016 On June – August In the Historical Baron Miunhauzen Castle in Lithuanian Photo Biennial the general theme of Biennial was “Photographic stories” firsth time was represented interactive photo works serie “Lithuanian old city” biennial curators: art critic Gabrielė Kuizinaitė, artist Jūratė Sližytė. 2016 On September photo works serie “Lithuanian old city” was represented at the National Kaunas drama Theather.
Philosophical and ironic photographer I. Švelnys is vision of the city. Conception of submission is representing in geometrical form of circle, which allows for viewer a view to see one hundred and eighty degrees. In I. Švelnys photography important fragments is details of architecture, which reveals through the symbols, through the roofs, often a symbol of the city is surrounded by the stars into broken symbols.
In the photographer I. Švelnys works is very important relathion with a Nature and Earth also with a Sky connection. In the everyone photo work is important nuances of colours: is general connection of three or more colours: blue, green, black and yellow colour nuances of colors and shades.
In I. Švelnys creation presentation and exhibitions openings said: in the everyone photography is very important colorful shades: blue, green and yeallow colours. In his creation representations photographer said that in his creation three spheres – triad is connect in one place: photography, psychology and philosophy. When photographer Iridijus Švelnys talking about his creation said: photography is a visual tool – to feel and express conception ten times better, neither written in his letters (raidėse). Philosophy is my aspirational and inspiration. It is my ideal world, which I pursuing (vejuos) with my works, actings, challenges providing the highest goals. Psychology is the third element in creation, which help in the process to fell emotional feels, which is very bright in his exhibitions also in his photo albums.
I. Švelnys is creating not traditional photography, in his artistic and philosophical narrative is connected psychology and philosophy, which have special environmental aspect also psychological and emotional experience, which is very bright in his exhibitions also in his photo albums.
Public institution “Gabrielegallery” is working with different international projects take participate in internationals exhibitions and fairs in United Kingdom. In this international art fair “PARRALAX ART FAIR”, Public institution “Gabrielegallery” takes participate how guest first time.
PARRALAX ART FAIR is the most largest indenpendant Art fair in London. Every year this international fair “PARRALAX ART FAIR” have over 40 000 visitors, over 300 famous gallerists and over 2 000 creative entrepreneurs from around the world, globe showcase 7 000 + products including painting, sculpture, jewellery, textile art, photography and craft arts.
Press realize for international press is prepeared by art critic Gabrielė Kuizinaitė text .
More information about international fair organizers: http://www.parallaxaf.co/
More information about international fair partners: http://www.gabrielegallery.eu/


Fotomenininko Iridijaus Švelnio personalinė fotografijų paroda „LIETUVOS SENAMIESČIAI“

2017 m. sausio 11 d (trečiadienį) 17 val. Lietuvos švietimo istorijos muziejuje (Vytauto pr 52, Kaune) įvyks fotomenininko Iridijaus Švelnio personalinės fotografijų parodos „Lietuvos senamiesčiai“ atidarymas.
Fotomenininkas Iridijus Švelnys gyvena ir kuria Kaune. Kauno technologijos universitete studijavo radioelektroniką, vėliau ISM – vadybos magistrantūrą. Dvejus metus pas dailininką Vytautą Laukį mokėsi piešimo bei tapybos. Taip pat I. Švelnys yra Kauno Foto klubo valdybos narys. Šiuo metu savo fotografijos žinias jis gilina nuotoliniu būdu Fotografijos institute Niujorke. Fotografija autorius domisi jau dvidešimt metų. Dirbo naudodamas skirtingas technikas ir technologijas: tiek analogines, tiek šiuolaikines. Šiuo metu fotografas kuria naudodamas skaitmenines fotografijos technologijas. Iridijaus Švelnio fotografijose yra gamtos, dvarų, senamiesčių architektūros fragmentų motyvų iš viso pasaulio. Dažnoje nuotraukoje fiksuojamas ir žmogus. Iš atrodytų atsitiktinai sutiktų žmonių, miestovaizdžių, netikėtų matymų, autorius kuria savitą emocinį, psichologinį bei filosofinį ir itin individualų pasaulio, žmogaus sampratos vaizdinį, kurį atitinka ir filosofiniai daugelio nuotraukų pavadinimai: „Donoras“, „Spąstai“, „Motel 55 E“, „Kompaniono šypsena“, „Supynė“ ir kt. Iridijaus Švelnio darbai iš kitų Lietuvos fotomenininkų darbų išsiskiria modernia fotografine kompozicija, unikalia vaizdo „įrėminimo“ estetika, individualiu, interaktyviu, įtraukiančiu žiūrovą pasakojimu. Parodose I. Švelnys dalyvauja nuo 2015 m. Fotografijų serija „Lietuvos senamiesčiai“ sukurta 2016 m. Jau buvo pristatyta Lietuvos fotomeno bienalėje, „Fotografinės istorijos“ (bienalės kuratorės: menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė, dailininkė Jūratė Sližytė) Istorinėje Baronų Miunhauzenų šeimos pilyje, Vokietijoje, taip pat Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Švelnio kūryba yra netradicinė keliais aspektais: jis kuria ne vien tradicinę fotografiją, jo kuriamas meninis naratyvas yra jungiamas psichologiniu ir filosofiniu dėmenimis, įgauna savitą aplinkos matymo aspektą bei psichologinį emocinį potyrį. Įdomus faktas tas, kad savo kūryboje autorius dažnai naudoja „žuvies akies“ objektyvą, todėl jo kūryboje fotografinis vaizdinys įgauna apskritimo formą, matančią 180 laipsnių kampu. Ši I. Švelnio fotografijų ypatybė atsiskleidžia ir vyksiančioje autoriaus personalinėje fotografijų parodoje „Lietuvos senamiesčiai“. Tiek parodoje, tiek fotomenininko išleistoje knygoje pristatomos fotografijos pateikia kitokį žiūros tašką, netradicinį aplinkos bei pasaulio matymą.
Kalbėdamas apie savo kūrybą fotografas teigia: „Fotografija – tai vizualinė priemonė, skirta išjausti bei atvaizduoti sampratą dešimtimis kartų greičiau nei tai parašyta raidėmis. Filosofija – tai mano siekiamybė. Tai mano idealus pasaulis, kurį aš vejuos savo darbais, savo poelgiais, savo iššūkiais siekiant aukščiausių tikslų. Psichologija tai trečias dėmuo, kuris padeda išjausti emocinį jausmą, įterpti jį į esamą vaizdinio viziją.“ Parodos rengėjai VšĮ „Gabrielės meno galerija“.
Parodos partneris „Lietuvos švietimo istorijos muziejus“
Paroda veiks iki vasario 11 d.
Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė.


FOTOMENININKĖS KRISTINOS VALASEVIČIENĖS PERSONALINĖ FOTOGRAFIJŲ PARODA „ŠVIESORAŠČIAI“

Kauno miesto muziejuje M ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriuje (adresas K. Petrausko g. 31) lapkričio 8 d. 16 val vyks fotomenininkės Kristinos Valasevičienės personalinės fotografijų parodos „ŠVIESORAŠČIAI“ atidarymas.

Personalinėje fotografijų parodoje Kristina Valasevičienė pristatys praplėstą fotografijų ciklą „ŠVIESORAŠČIAI“. Fotomenininkė Kristina Valasevičienė fotografuoja dešimt metų. Ji yra prisidėjusi prie Kauno fotoklubo įkūrimo, šiuo metu ji yra Kauno fotoklubo pirmininkė. Nuo 2010 metų ji dalyvauja bendrose Kauno fotoklubo ir KTU FOTO studijos narių parodose. 2012 metais Kauno technologijos universitete surengta pirmoji autorinė fotomenininkės K. Valasevičienės paroda “Kauno fortai. Vizijos“. Vėliau paroda buvo pristatyta Kauno menininkų namuose, Klaipėdos viešosios bibliotekos Meno skyriuje, J ir M. Šlapelių muziejuje Vilniuje. Ji taip pat yra dalyvavusi ne viename tarptautiniame fotografijų konkurse Lietuvoje ir užsienyje. 2014 m. Kristina Valasevičienė tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos konkurso „Debiutas“ finaliste, tarp nugalėtojų kelios nuotraukos iš fotografijų ciklo „Laiko fragmentai“ buvo eksponuotos bendroje parodoje. 2016 m. Kristinos Valasevičienės kamerinė fotografijų paroda „ŠVIESORAŠČIAI“ buvo surengta Nacionaliniame Kauno dramos teatre, teatro kavinėje. 2016 m. ta pati fotografijų serija “ŠVIESORAŠČIAI“ buvo pristatyta Istorinėje Baronų Miunhauzenų pilyje, Lietuvos fotomeno bienalės parodoje „Fotografinės istorijos“ (parodos kuratorės: dailininkė Jūratė Sližytė ir menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė).

Kalbėdama apie šį fotografijų ciklą fotomenininkė Kristina Valasevičienė pasakoja: „Šviesa ir tamsa. Priešybių žaismas....Dar maža būdama mėgdavau stebėti, kaip pro langą įspindusi šviesa slenka grindimis, sienomis, daiktų paviršiais, sukurdama įvairiausius raštus. Arba, ryškiai apšviesdama įvairius objektus, kuria jų antrininkus ir tarsi pararelinio pasaulio egzistenciją. Be šviesos nėra šešėlio. Be šešėlio nepamatysime, kokio ryškumo yra šviesa. Vienas be kito negalintys, vienas kitą papildantys du priešingi poliai. Vienas su kitu susijungiantys ir sukuriantys įvairius rašmenis, ženklus. Jie yra visur, kur tik gali prasiskverbti, kad ir menkiausios šviesos spindulėlis – ir ant didingų pastatų, ir mažo kambario kertelėje, ir ryškiuose interjeruose, ir miško laukymėje. Rašmenys, kuriuos galime skaityti kaip akimirkos knygą. Nes kitą akimirką, jau bus kiti ženklai, kiti rašmenys, kita knyga...Stebėkite ir skaitykite“. Parodos rengėjai VšĮ „Gabrielės meno galerija“. Paroda veiks iki gruodžio 23 d.

Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


innocence_k-sereikaite_07

Kristinos Sereikaitės fotografija iš serijos "Nekaltybė"

Fotomenininkės Kristinos Sereikaitės personalinė paroda “NEKALTYBĖ”

Nuo šių metų spalio 25 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro Rūtos salės foje (Laisvės al 71) veiks jaunos kartos fotomenininkės Kristinos Sereikaitės personalinė fotografijų paroda “Nekaltybė”.

Kristina Sereikaitė gyvena ir kuria Vilniuje. 2002-2005 m. mokėsi Vilniaus Technologijų ir dizaino kolegijoje. 2007 m. studijavo fotografiją Prancūzijos Nacionalinėje fotografijos mokykloje Arlyje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė vaizdo operatoriaus studijų programą ir įgijo bakalauro (2010) ir kino magistro laipsnį (2012). 2015 metais tapo Prancūzų kultūros centro organizuoto fotografijos konkurso „Švelnumo akimirka“, skirto Robertui Doisneau, laureate. 2012 metais už tą pačią fotografijų seriją tarptautinio fotografijos festivalio „Map Toulouse“ (Prancūzija) apdovanota pagrindiniu prizu. Panevėžio tarptautinėje fotografijos bienalėje „Žmogus ir miestas“ pelnė 1 –ąją vietą už fotografijų ciklą „Susikaupimai“, tais pačiais metais tarptautiniame fotografijos konkurse „ICC Photographic Award“ pateko tarp trisdešimties finalininkų iš viso pasaulio (konkursas buvo surengtas Paryžiaus klimato kaitos konferencijos COP21 proga). Kristina Sereikaitė nuo 2013 –ųjų metų yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir Lietuvos kino operatorių sąjungos narė. Parodose dalyvauja nuo 2005 metų. Yra surengusi apie 20 personalinių fotografijos parodų Lietuvoje ir Suomijoje, Danijoje, Prancūzijoje, taip pat autorė yra dalyvavusi daudiau nei dvidešimtyje grupinių parodų Lietuvoje, Kanadoje, Londone, Prancūzijoje, JAV ir kitur. Apie fotografės Kristinos Sereikaitės kūrybą yra rašiusi menotyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė, docentė Eglė Jaškūnienė, meno kritikas Jurij Dobriakov ir fotografas Gytis Skudžinskas.

Nacionalinio Kauno dramos teatro erdvėje pristatoma paroda yra sukurta naudojant netradicinę, šiuolaikinę fotografijos techniką, visos parodos fotografijos yra spaustos ant metalo plokščių. Kristinos Sereikaitės kūryboje susijungia fotografijos ir kinematografinio meno elementai. Fotografijų autorė Kristina Sereikaitė savo darbuose nesieka išskirti lytiškumo. Šiose teatrališkose fotografijose moters personažą įkūnija gerai pažįstamas ir žinomas aktorius Benas Šarka. Šioje fotografijų serijoje ištrinamos ribos tarp lyčių. Labai svarbus mistifikuotas herojės santykis su aplina ir supančiomis stichijomis. Labai svarbūs vizualiniai efektai. Besikeičiančių kadrų fotografiniame pasakojime žiūrovas tarsi stebi performancą, kuris susideda iš skirtingų pasakojimo siužeto detalių.

Parodos rengėjai VšĮ “Gabrielės meno galerija”. Paroda veiks iki lapkričio 20 d.

Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


OLYMPUS DIGITAL CAMERA
Ritos Rimšienės paveikslas "Aistros sukūrys" drobė, aliejus, 90 X 90 cm. 2016 m.

 

TAPYTOJOS RITOS RIMŠIENĖS PERSONALINĖ PARODA „VILIOJANTIS RITMAS“

Nuo šių metų spalio 25 d. Anykščių kultūros centre vyks tapytojos Ritos Rimšienės personalinės parodos „Viliojantis ritmas“ atidarymas. Autorė gyvena ir kuria Kaune. Parodose dalyvauja nuo 2008 metų. Ji yra surengusi 19 personalinių parodų, yra dalyvavusi 20 grupinių parodų, taip pat tarptautiniuose pleneruose. Šį rudenį išleistas R. Rimšienės tapybos darbų katalogas. Tapybos parodoje „Viliojantis ritmas“ autorė pristato šiuos savo darbus: „Aistros sūkurys“ (2016), “Gamtos oazė” (2015), “Gulbės takas“ (2015), „Laukimas“ (2013), „Mistika“ (2015), “Rudens išdaigos“ (2016), „Sprogimas“ (2015), „Ugnies kelias“ (2015),“Viliojantis ritmas”(2016).

Parodoje pristatomas abstrakčiosios tapybos darbų ciklas, sudarantis vientisą pasakojimą, kuriame dominuoja spalvos ir abstrakčios linijos, abstrakčiųjų akcentų bei ženklų raiška. Per koloristinius derinius ir kontrastus, abstrakčiąją stilistiką autorė darbuose ryškina savąjį pasaulio matymą, savaip filosofuoja apie egzistencinius klausimus. Nuoroda, kryptimi į tapybinės abstrakcijos problematiką dažniausiai tampa paveikslo pavadinimas. Tapytojos R. Rimšienės paveikslų kolekcijoje dinamiškai atsiskleidžia vaizduojamo pasaulio įvairovė, simbolika ir tam tikra ženklų bei dekoratyvių detalių visuma, ryškėjanti po ekspresyvių plokštumų potėpiais. Jos ekspresyvioje abstrakcijoje dominuoja emocijos ir nuotaikos atspindžiai.

Rimšienės kūryboje peizažo, natiurmorto temos transformuojasi tampa gyvenimškosios patirties atspindžiu, momentiniu kasdienybės ženklu. Tapytojos paveiksluose dėmesys skiriamas ne realistiniam, o abstrakčiai ekspresyviai dramatiškai dailininkės pasaulio raiškai. Didelio formato drobėse svarbus išlaikytas potėpio, dekoratyviosios linijos ir kai kuriuose paveiksluose išryškintos faktūros ritmas. Ne viename darbe matome metų laikų temos fragmentus, autorei taip pat nesvetimos natiurmorto ir suabstraktinto peizažo temos. R. Rimšienės tapyboje dažnas transformuotas gamtos motyvas, virstantis abstrakcionistine spalvine niuansacija, formine aliuzija, beveik visada ji susieta su vidinio pasaulio, nuotaikos aspektais.

Kalbėdama apie savo kūrybą autorė teigia: „Labai svarbus man ir pats kūrybinis procesas. Kurti – reiškia būti laisvam nuo visko. Būtina visapusiška ramybė, jos dėka galiu susikaupti kūrybai. Kuriu pasitelkdama pasąmonėje užfiksuotas mintis, emocijas, vaizdinius, stengiuosi pažadinti savo kūrybinę vaizduotę ir visa tai atvaizduoti drobėje savaip, taip sukurdama savitą tapybos braižą. Renkuosi didelius drobių formatus, tai suteikia platesnes mano kūrybinės raiškos galimybes“.

Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


unnamed

Rita Rimšienė paveikslas 'Pokalbis" drobė, aliejus, 80 X 140 cm. 2014 m.

Tapytojos Ritos Rimšienės personalinė tapybos paroda POKALBIS

Nuo šių metų spalio 10 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje (Laisvės al. 71) veiks tapytojos Ritos Rimšienės personalinė paroda “Pokalbis“.
Tapytoja Rita Rimšienė gyvena ir kuria Kaune. Nuo 2008 m. yra surengusi 18 personalinių parodų, taip pat aktyviai dalyvauja grupinėse parodose. Kamerinėje parodoje autorė pristato darbus “Kaukė”, “Pokalbis”, “Geltonskruostis”, “Rožinės svajonės” ir kitus.
Parodos pavadinimas siejamas su vienu iš parodoje eksponuojamų paveikslų “Pokalbis”. Tai tarsi kvietimas dialogui, pokalbiui, diskusijai. Per koloristinius derinius ir kontrastus, abstrakčiąją stilistiką autorė savo darbuose pateikia filosofinę egzistencijos sampratą, ryškina savąjį pasaulio matymą. Tapytojos R. Rimšienės paveikslų kolekcijoje dinamiškai atsiskleidžia vaizduojamo pasaulio įvairovė, simbolika ir tam tikra ženklų bei dekoratyvių detalių visuma, ryškėjanti po ekspresyvių plokštumų potėpiais. Jos ekspresyvioje abstrakcijoje dominuoja stipri emocija ir nuotaika. R. Rimšienės tapyboje dažnas transformuotas gamtos motyvas, virstantis abstrakcionistine spalvine niuansacija, formine aliuzija. Dažname pavadinime slypi skirtingos paveikslo sukūrimo istorijos, tema įgauna dinamiką ir pagreitį didelio formato drobėse, ekspresyvūs potėpiai, ryškios spalvos, koloristinės priešpriešos, niuansacijos ir sukuria paveikslo visumą ir intrigą.
Tapytojos Ritos Rimšienės kūryba iš kitų abstrakcionistų dailininkų išsiskiria abstraktaus pasakojimo apie pasaulį stilistine įvairove. Autorės kūrybai būdingos ekspresyvios plokštumos, kintanti ritmika, laužytos linijos ir formos, spalvinė įvairovė. Toks yra nuolat kintantis R. Rimšienės santykis su kasdien besikeičiančia pasaulio realybe.
Paroda veiks iki lapkričio 30 d.
Parodos rengėjai VšĮ „Gabrielės meno galerija“
Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


14595693_1263820943642381_2637665722215118376_n

ALIO BALBIERIAUS PERSONALINĖ FOTOGRAFIJŲ PARODA „LEDO INKLIUZAI“

Kauno miesto muziejaus M ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriuje spalio 11 d. (antradienį), 16 val., vyks Alio Balbieriaus personalinės fotografijos parodos „Ledo inkliuzai“ atidarymas. Parodos atidaryme dalyvausiantis autorius skaitys haiku apie apie žiemą, sniegą ir ledą, o Marius Paulikas ir Giedrius Balbierius gros stiklo taurėmis, ledo gabaliukais ir pučiamaisiais muzikos instrumentais.
Daugiau informacijos apie Alio Balbieriaus kūrybą rasite šiuo adresu internetinėje galerijos svetainėje: http://www.gabrielegallery.eu/alis-balbierius/

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba, parodos rengėjai VšĮ „Gabrielės meno galerija“. Paroda veiks iki lapkričio 3 dienos.

Alio Balbieriaus parodą „Ledo inkliuzai“ pristato filosofė, eseistė, rašytoja literatūros kritikė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos edukologijos universiteto profesorė Jūratė Baranova.

Jūratė Baranova

ALIO BALBIERIAUS LEDO INKLIUZAI

Kai fotografuoja poetas, jis neišvengiamai sukuria vaizdą, kurį įmanoma literatūriškai interpretuoti. O kadangi nesu tikra fotografijos specialistė, tai galiu bandyti Balbieriaus nuotraukas pusiau filosofiškai, pusiau literatūriškai apdainuoti. Ir jo fotografiniai eksperimentai kažkaip prilimpa prie mano knygų viršelių. Net tris knygas esu išleidusi su Alio nuotraukomis ir man jas kažkaip miela paimti į rankas iki šiol, ypač Filosofija ir literatūrą, kur su dviem žydrame fone įšaldytais laiko ratais. O juk savo knygos paprastai nusibosta. Jų nebematai. Kadangi ką tik užbaigiau naują knygą, tai kai atslinkau apžiūrėti parodą, tai pirmiausia pažvelgiau suinteresuotu žvilgsniu: gal vėl pavyks ką nors iš parodos nusižiūrėti viršeliui. Bet iš karto supratau, kad tai kitoks susitikimas su Alio nuotraukomis. Kitoks potyris. Pirma mintis įėjus į salę buvo liūdesys, gal net išgąstis: eschatologinė nuojauta. Taip po pasaulio pabaigos atrodys mums brangūs kasdienybės daiktai. Jei pasaulis nesudegs pasauliniame gaisre, kaip prognozuoja kai kurie pasaulio pabaigos specialistai, tai jis gali būti užlietas vandeniu. Pasauliniu tvanu. Ir jei planeta nesušils taip, kad spirgintų mums padus žemės gruntas, tai gal gi viskas galutinai įšals, įstrigs kaip ašara akyje ledo sluoksnyje. Ir per tūkstantmečius vien tik abejingos mūsų likimui žvaigždės medituos šiuos mums brangių daiktų trupinius - įšalusius inkliuzus - toli iš aukštybių. Taip nuliūdusi slinkau nuo vienos nuotraukos prie kitos laukdama išrišimo ar kokios kitokios paguodos. Kas pakito : kodėl šie inkliuzai taip skiriasi nuo tų ratų –stipinų melsvame lede, kuris atsidūrė ant mano knygos viršelio? Ko gero viską keičia tiksli, elegantiška ir moderni juoda spalva. Juodas fonas, juodas debesis, juodas periodas, juodas...Žmonės sako: „Gyvenime viskas juoda“ ir daugiau aiškinti nebereikia. Šliogeris prieš pasinerdamas pirmą sykį į giliąją melancholiją išleido Niekio vardus su aklina juoda spalva. Viršelyje, atspindinčiame ir teksto nuotaiką. Ričardas Gavelis prieš per anksti palikdamas šį pasaulį gana mįslingomis aplinkybėmis išleido paskutinį romaną Sundzu gyvenimas šventajame Vilniaus mieste. Atsivertus priešlapį sutrikau: jis buvo juodas. Sakykime ši paroda – tai juodasis Alio Balbieriaus periodas. Bet jų yra labai visokių ir labai įvairių. Balbierius eksperimentuoja.
Ir būtent tas eksperimentas parodoje teikia paguodą. Jis atveria mūsų santykį su daiktais, kurio paprastai kasdienybėje nefokusuojame. Mūsų požiūris į daiktus visada instrumentinis: sugedusios žirklės erzina, nes neleidžia kažko nukirpti, sustojęs laikrodis trikdo, nes galime pavėluoti. Daiktai visada yra po mūsų ir dėl mūsų: mes svarbiausi, jie tik tarp kito, tik tiek, kiek yra mums skirti. Balbierius šį santykį apverčia aukštyn kojomis. Šioje parodoje svarbiausi tampa patys daiktai, tuo kad jie buvo, kad jie yra , likę be žmogaus, nereikalingi ir nenaudingi. Išmesti, paniekinti, užmiršti, surūdiję. Bet jie yra. Ir taip ontologiškai atveria patį buvimo tikrumą. Buvimą iki žmogaus, be žmogaus. Bet surežisuoti šį tikrumą galėjo irgi tiktai žmogus. Žmogus jaučiantis ir suprantantis daiktus. Tuo poetas skiriasi nuo fiziko eksperimentuojančio su daiktais tam kad išryškintų jų vidines savybes. Tam, kad pažintų. Balbierius pažinimą sustabdo ir priverčia medituoti. Surūdijęs geležiukas net neįtarė, kad jį su tokia atida apžiūrinės prasilavinusi publika. Balbierius su meile netgi dekadentišku skrupulingu išryškina šio prarasto pasaulio mirusių daiktų grožį. Kuo gražiau, tuo baisiau, nes visi tie daiktai lieka amžiams užšaldyti. Jie nebeprisikels, jie nebegrįš. Niekas nepuls jų restauruoti, sugražinti namo, kad jie vėl taptų tuo, kuo buvo anksčiau. Nebent sumani šeimininkė dar sugebės panaudoti užšalusias paprikas, nežinau ar pavyks obuolius. Galiausiai tai paroda apie laiko negrįžtamumą, apie praradimą, ne tik daiktų. Bijau apibendrinti, bet per daiktų mirtį mes giliau suvokiame savo pačių artėjančią mirtį. Savo pačių netgi netobulumą palyginus su daiktais. Mirę mes nebūsime gražūs netgi įšaldyti. Mes ne paprikos ir ne sugedę laikrodžiai. Išsaugota mirusi organika kelia klaiką, ar tai būtų revoliucijos vadas, ar Egipto mumija. Todėl nejaukiausias iš visų matyti inkliuzų yra užšaldytas kažkada buvusio gyvo paukščio sparnas. O koks jaukiausias? Ar pavyko ką nors išsirinkti knygos viršeliui? Jaukiausiai žiūrisi užšaldyti išbyrėję senos maldaknygės puslapiai, priglausti raudonų uogų – gal būt erškėčių. Įdomu buvo pamatyti, kad ledas visiškai dera su pasimetusiu knygos lapu: netgi suteikia jam formą, vietą ir stabilumą. Be ledo jis išnyktų laike ir , žinoma, erdvėje. O kažkada šiuos lapus laikiusios žmonių rankos tirpdo sustingusio pasaulio šaltį, o iš šių lapų kartotos maldos tolina pasaulio pabaigos šešėlį. Pasaulio fonas juodas, šaltas, pasaulis perpildytas užmirštų nebereikalingų daiktų, besiilginčių žmogaus dėmesio ir jo rankų, bet visgi per daiktų nuotrupas mes susisiejame su kitomis kartomis ir nutolusiais žmonėmis. Gal kada po daugybės metų atsiras koks kitas fotografas, kuris sugebės pamatyti grožį jau mūsų nebereikalingų daiktų likučiuose, kurių neįžvelgiame pasinėrę į kasdienybės bruzdėjimą. Gal būt. ... Vilkimės.


Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje veikia tapytojos Jovitos Glemžaitės- Matuzienės personalinė paroda „MINTIES RATE“. Jovita Glemžaitė- Matuzienė yra viduriniosios kartos tapytoja. 1977 metais ji baigė J. Naujalio dailės mokyklą. 1978 – 1984 m. mokėsi Vilniaus dailės akademijoje, įgijo tapytojos pedagogės specialybę. Šiuo metu menininkė gyvena ir kuria Kaune. Tapytoja dirba mokytoja metodininke A. Martinaičio dailės mokykloje. Nuo 1992 m. ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Nuo 1998 metų intensyviai dalyvauja grupinėse parodose ir rengia autorines parodas, yra surengusi parodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – tarptautinėse parodose Graikijoje, Vokietijoje, Čikagoje.

Kamerinėje Jovitos Glemžaitės- Matuzienės tapybos darbų parodoje pristatomi abstrahuoti tapybiniai vaizdiniai, Orientuoti į skirtingas temas. Kiekvieno tapybos darbo sukūrimo istorija yra individuali, sujungianti įvairius koloritus į fragmentinį pasakojimą. Abstraktųjį parodos lygmenį ženklina ir parodoje eksponuojamų darbų pavadinimai: „Akimirka“, „Kelyje“, „Atminties archeologija“, „Karys“, „Iguana“, „Peizažas kariui“, „Žalia Iguana“, „Krantas“, triptikas „Pakrantė“,. Tapytoja paklausta, kaip kilo idėja parodą pavadinti „MINTIES RATE“, sako: „Tai nesibaigiantis ciklas tarp gyvenimo ir mirties, tai ciklas tarp pradžios ir pabaigos.“ Pasak autorės, viskas gyvenime sukasi ratu. Todėl neatsitiktinis jos kūryboje yra apskritimo, rato motyvas, kuris ženklina ir tiek kasdienybės, tiek ir vidines abstrakčiąsias slinktis bei inspiracijas. Autorę kūrybai kūrybai įkvepia tiek gamta, tiek charizmatiškos asmenybės, kartais kūrybinės idėjos kyla prisilietus prie praeities, vartant senus nuotraukų albumus. J. Glemžaitė- Matuzienė yra sukūrusi tapybos darbų ciklą „Taujėnų dvaro istorijos“ ir kitų ciklų. Jos kūrybai būdingi dinamiški potėpiai, ekspresyvios spalvos, beveik kiekviename darbe komponuojami mėlynos, gelsvos ir žalsvos spalvų bei atspalvių deriniai. Tapytojos braižą ženklina dinamiška, ekspresyvi kompozicija, ekspresyvūs spalviniai potėpiai, sukuriantys savitą pasaulio vaizdinį, kuriame itin svarbūs filosofiniai apmąstymai, reflektuojama amžinybės bei laikinumo samprata. Parodos rengėjai VšĮ „Gabrielės meno galerija“. Paroda veiks iki spalio 10 d.

Parodos kuratorė Gabrielė Kuizinaitė

Iridijaus Švelnio fotopsichofilosofinė fotografijų paroda „Lietuvos senamiesčiai“

Nuo rugsėjo 1 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro (Laisvės al. 71) Rūtos salės fojė veiks fotomenininko Iridijaus Švelnio personalinė paroda iš serijos „Lietuvos senamiesčiai“.

Iridijus Švelnys gyvena ir kuria Kaune. Studijavo Kauno technologijos universitete radioelektroniką, vėliau ISM vadybos magistrantūroje. Šiuo metu autorius savo fotografijos žinias nuotoliniu būdu gilina Fotografijos institute Niujorke. Dvejus metus tapybos mokėsi pas dailininką Vytautą Laukį piešimo bei tapybos. Nuo 2016 m. Iridijus Švelnys yra Kauno foto klubo valdybos narys.

Savo kūryboje autorius daugelyje darbų naudoja „žuvies akies“ metodą, todėl jo kūryboje fotografinis vaizdinys susikoncentruoja apie apskritimo formą, matančią 180 laipsnių kampu. Fotografija autorius domisi daugiau kaip 20 metų. Fotografuoti pradėjo naudodamas ZENIT fotoaparatą. Dirbo naudodamas skirtingas technikas ir technologijas. Šis fotografijų ciklas yra atspaustas naudojant vieną iš naujausių stiklo ir akrilo technologijų. Daugiau informacijos apie Iridijaus Švelnio kūrybą rasite šiuo adresu: http://www.gabrielegallery.eu/iridijus-svelnys/

Fotografas paklaustas, kaip kilo idėja sukurti fotografijų seriją apie Lietuvos senamiesčius teigia: „Serija fotografuota daugelyje Lietuvos senamiesčių atsigulus ant grindinio. Idėja kitaip fotografuoti tiek Lietuvos, tiek kitų valstybių senamiesčius yra kilusi jau seniai. Praeinant ar pravažiuojant visų senamiesčių kampelių nematome ir nesustojame į juos pažiūrėti iš skirtingų kampų ar rakursų. Įvairiu paros laiku kiekvienas senamiesčio kampelis keičia ne tik spalvą, formą, estetiką, bet kiekviename rakurse atsiranda smulkių detalių, kurių nematome ar nepastebime, praeidami kasdien. Kitu kampu senamiesčio vaizdą galime pamatyti atsigulę ant grindinio ir pažvelgę kitaip į tą patį tašką, į kurį žiūrėjome praeidami. Pabandykime kartu su autoriumi atsigulti senamiestyje ant grindinio ir žiūrėdami į dangų įsijauskime į stebėtojo vaidmenį. O vaidmuo - tu esi maža skruzdė šiame pasaulyje. Tu vienas, esi niekas. Tačiau tas grožis, kurį matote, yra sukurtas ne vienos skruzdės, o milijono skruzdžių. Patirkime nepatirtą pojūtį, įsileiskime savo fantazijas į realybę. Būkime kitoniški ir ne tik tuomet, kai gulime ant grindinio. Kiekvienoje fotografijoje yra užfiksuotas ir autorius, jo pamatyti neįmanoma, tačiau pajusti, kad jis ten, paprasta. Autorius pasitelkęs visas fotografines gudrybes save įamžino ir pristatomose nuotraukose, tačiau jose jaučiama tik jo energija. Tai netipinis požiūris į fotografijos kūrimą, kai autorius fotografijoje fiksuoja ne tik vizualinį, filosofinį, bet ir dvasinį, energetinį aspektą, kuris leidžia įsijausti.

Vaikščiodami Laisvės alėja ateikite į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, Rūtos salę, atsisėskite į minkštasuolį ir neatsistokite, kol fotografijoje nepamatysite manęs ir neatspėsite, kokio miesto senamiesčio kampelis vaizduojamas.” (Autoriaus žodžiai).

Parodos rengėjai VšĮ “Gabrielės meno galerija” Parodą galima lankyti prieš spektaklius. Paroda veiks iki spalio 20 d.

Fragmentai iš fotomenininko Iridijaus Švelnio parodos ekspozicijos:

14124316_1234759723215170_6226868261348823756_ok

14232035_1234759776548498_3732978913591862140_o

Gabrielė Kuizinaitė


 

14055706_1227523253938817_1080839897_n

Tapytojos Kristinos Čivilytės paveikslas

Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriuje 2016 m. rugsėjo 6 d. 17 val - vyks Kristinos Čivilytės abstrakčiosios tapybos darbų parodos atidarymas.
Nors tai jau dešimtoji personalinė menininkės paroda, joje taip pat netrūksta skirtingų temų, spalvinių atradimų. Menininkės darbų paletė susideda iš šviesių ir ūkanotų, bet kartais ryškių ir rudeniškai sodrių – ekspresyvių spalvų.
Dėl savo abstraktaus pobūdžio, menininkės darbai kiekvienam žiūrovui pasakoja skirtingą siužeto istoriją. Tai tarsi individualistinė asmeniška kelionė į kiekvieno vidines impresijas, prisiminimus, praeities miražus ir ateities smėlio pilis.
Tapytoja drąsiai, su užmoju naudoja naujas tapybos technikas, kurių pagalba eksperimentuoja ir suranda naujų būdų kaip išreikšti save ant baltos drobės paviršiaus. Menininkė naudoja mišrias ir grynas technikas: tapo akrilu ir aliejiniais dažais. Norėdama darbams suteikti papildomos ekspresijos per faktūrą – naudoja specialų glaistą. Kaip šio proceso išdava, iš atsiminimų/impresijų šleifo ir eksperimentų procesų, tarsi Botičelio Venera iš jūros putos gimsta, nauji menininkės kūriniai.
Menininkė teigia, jog tapybos procesas trunka palyginus trumpai. Ji tapo pagal savo nuotaiką ir dabartinius jausmus, pasiremia savo pačios patirtimi, artimiausios praeities įspūdžiais, kurių pasisemia iš pasivaikščiojimo parke ar pajūrio paplūdimiais.
Apibendrinant parodos ekspoziciją, galime teigti, jog autorė sukūrė parodą, kuri dvelkia eksperimentine kūrybos dvasia, kurią ji perteikė išgirdusi savo jausmus ir pašaukimą bei pasukusi savo pasirinktu spalvingu pirmapradžiu dvasiniu keliu... Paroda veiks iki spalio 8 d. Parodos rengėjai VšĮ „Gabrielės meno galerija“.

Agnė Bartišiūtė-Janušienė


 

_MG_5268

Oksanos Judakovos fotografija iš serijos "Ir savas, ir tolimas kraštas. Altajus".

Oksanos Judakovos personalinė fotografijų paroda „Ir savas, ir tolimas kraštas. Altajus“


Šių metų rugpjūčio 2 d. (antradienį) 16 val. Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriuje (K. Petrausko g. 31), įvyks grafikės Oksanos Judakovos fotografijų parodos „Ir savas, ir tolimas kraštas. Altajus“ atidarymas.
Oksana Judakova gimė 1972 m. Altajuje. Užaugo Lietuvoje, baigė Tytuvėnų vidurinę mokyklą, taikomąją grafiką studijavo Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultete, vėliau VDA Kauno dailės institute, kur įgijo menų bakalauro laipsnį. 2003 – 2012 m. menininkė gyveno ir kūrė Niujorke, vėliau su visa šeima grįžo į Lietuvą. Šiuo metu grafikė yra Lietuvos dailininkų sąjungos, Kauno skyriaus narė, gyvena ir kuria Vepriuose, Ukmergės rajone. Oksana Judakova kuria grafiką, tačiau pastaraisiais metais eksponuoja ir fotografijos parodas.
Oksana Judakova parodoje pristato gerokai papildytą fotografijų kolekciją apie lietuviams mažai pažįstamą Altajaus kraštą. Tai fotografinė istorija, įkvėpta jai artimo krašto grožio, paremta menininkės dienoraštiniais pasakojimais apie Altajų, kuriame gimė, ir kalnų mistikos. apie Menininkė įkvėptai pasakoja apie šį kraštą ir saitus, kurie ją sieja su Altajumi: “ALTAJUS. Retas kuris, išgirdęs šį pavadinimą, perklaus, kas tai ir kur tai. Turtingą gamtos grožiu, istorija, autentišku gyvenimo būdu kraštą žino keliautojai ir kalnų mylėtojai. Žino tremtiniai. Žino einantieji dvasiniu keliu. Neramieji keliautojai tam pasaulio pakrašty ieškojo mistinės Šambalos šalies ir sniego žmogaus. Plačiai žinomas Altajaus vaistingųjų žolių, šaknų ir medaus stiprumas.
Likimui lėmus, mane su ta tolima ir nuostabia šalim sieja tiesioginis ryšys. Altajus man savas, nes aš ten gimiau. Kas kad užtruko trisdešimt suvirš metų tarp gimimo ir tos dienos, kai savo akimis pamačiau tai, ką dauguma žmonių pažįsta nuo mažens – gimtinę. Ten ir dabar kalnuose gyvena mano tėvas.
Altajus tolimas. Nes Lietuvą ir Altajų skiria krūva pinigų, vizos, kilometrai, geopolitinės situacijos pasaulyje ir milijonas smulkių darbų, reikalų ir rūpesčių, kuriuose mes paskęstame savo kasdieniniuose gyvenimuose. Bet štai, ką aš galiu pasakyt: besiruošiant šitai parodai, staiga nutolo ir prašapo bet kokios svajoti ir keliauti trukdančios situacijos, ir aš staiga taip užsimaniau į Altajų: į tuos kalnus, į tą taigą, į tas dykynes, kur užmynus ant laukinio čiobrelio, oras pakvimpa laukiniu visų prarastų aukso amžių aromatu. Visai kaip vilkas, kurį kiek bemaitink...“

Paroda veiks iki rugpjūčio 31 d.
Parodos rengėjai VšĮ „Trys kaimai“ ir VšĮ „Gabrielės meno galerija“.

Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


Tapytojos Violetos Rudinskaitės- Juodzevičienės personalinė paroda „Geltonas sekmadienis“

OLYMPUS DIGITAL CAMERA
V. Rudinskaitė - Juodzevičienė paveikslas "Ženklai II"

 

Nuo šių metų liepos 1 d. Kauno miesto muziejaus skyriuje, M ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriuje (K. Petrausko g. 31) veiks Kaune gyvenančios ir kuriančios tapytojos Violetos Rudinskaitės- Juodzevičienės personalinė tapybos darbų paroda „Geltonas sekmadienis“. Violeta Rudinskaitė – Juodzevičienė 1971 m. baigė Kauno J. Naujalio vidurinę meno mokyklą, 1977 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dabartinę Vilniaus dailės akademiją), kur įgijo tapytojos specialybę. Dailininkė parodose dalyvauja nuo 1980 m. yra surengusi personalinių parodų Lietuvoje ir Vokietijoje, Šveicarijoje, ir Lenkijoje, dalyvauja grupinėse parodose, yra įvairių plenerų dalyvė. Nuo 1990 metų ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Dėsto Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje.

Parodos pavadinime tapytoja V. Rudinskaitė - Juodzevičienė sekmadienį mini neatsitiktinai: šventės pojūtis darbuose yra kuriamas ryškios koloristikos pagalba, daugelyje parodoje eksponuojamų kūrinių dominuoja geltona spalva, netikėtai ekspresyvūs spalvų deriniai. Šioje parodoje menininkė pristato tapybos darbus, sukurtus 2007 – 2016 metų laikotarpiu. Parodoje eksponuojamų darbų pavadinimai aktualizuoja gamtos cikliškumą bei su gamtinėmis realijomis susijusią simboliką. “Rudens lietus“ (2008 ), Saulės šviesa“ (2012), „Ženklai I“ (2007), „Ženklai II“ (2008). Tapytojos V. Rudinskaitės - Juodzevičienės kūryboje dominuoja abstrakcija, siejanti ekspresyviai vitališką formą ir nepaprastą jautrumą spalviniams deriniams: nuo ramaus ir subtilaus niansuotumo iki spalvinių kontrastų, kuriančių prieštaras, paraleles bei dialogus. Suabstraktinti vizualūs vaizdiniai dailininkės kūryboje itin individualūs, ryškūs, peraugantys į ženklus, kuriuose slypi tiek gamtos pusiausvyra, tiek žmogiškosios emocijos išraiška, liudijanti vitališkąjį šios kūrėjos tapybos braižą.

Paroda veiks iki liepos 30 d. Parodos rengėjai VšĮ “Gabrielės meno galerija“.

Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė

2016-07-29 12.25.21okvisi

Fragmentai iš tapytojos Violetos Rudinskaitės parodos fotografavo Gabrielė Kuizinaitė


 

Tapytojos Rūtos Levulienės personalinė tapybos darbų paroda

Personalinės Rūtos Levulienės tapybos darbų parodos plakatas
Personalinės Rūtos Levulienės tapybos darbų parodos plakatas

Šių metų birželio 10 d. (penktadienį), 16 val., Kauno miesto muziejaus M ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriuje (adresas: K. Petrausko g. 31) vyks tapytojos Rūtos Levulienės personalinės tapybos parodos atidarymas.
Tapytoja R. Levulienė rengia personalines parodas ir aktyviai dalyvauja grupinėse parodose nuo 2014-ųjų. Ji jau yra surengusi 6 personalines parodas ir dalyvavusi 10 – tyje grupinių parodų. Menininkės kūrybai įtakos turėjo tokie tapytojai, kaip žinomas tapytojas Antanas Obcarskas, tapytoja Violeta Juodzevičienė, dailininkas Lukas Kalmogercovas.
Pasakodama apie tai, kas ją įkvepia kūrybai, tapytoja R. Levulienė teigia: „Mano kūrybai nuolat įtaką daro įvairūs gyvenimo patyrimai, gamtos vaizdai, išjautimai. Ne visada viską galiu išreikšti žodžiais, o vidus nuolat persipildo įvairių jausmų ir emocijų, kurias norisi išreikšti. Tuomet spalvomis bandau perteikti įvairius gyvenimo vingius ir tvirtus jausmus („Keli Naujosios Romuvos klausimai dailininkei“, psl. 25, N. Romuva, 2015, Nr. 3).
R. Levulienės kuriami paveikslai išsiskiria informatyviu turiniu – tai tarsi žinutė, kurią norima perduoti žiūrovui. Jos kūryba spalvinga ir emocinga – abstrakčių paveikslų drobėse menininkei svarbu perteikti emocijas, jausmus ir suvokimus. Taip pat menininkei svarbus pats tapymo procesas, kuomet nevienoda geometrizuotų formų ritmika įkomponuojama paveikslo erdvėje. Tokiu būdu menininkė R. Levulienė transliuoja tarsi pasakojimą, perduodamą spalvomis iš paveikslo. R. Levulienės darbuose svarbu ne tik simbolis, bet ir metaforų kalba. Autorės paveikslai nėra vientisi, susideda iš kelių stilių ir tematikų bei skirtingų siužetų. Vienoje paveikslų grupėje dominuoja abstraktūs peizažai, kituose – dekoratyvūs ir abstraktūs vaizdai, kuriuos sudaro skirtingos temos. Kiekvieno paveikslo meninis naratyvas sustiprinamas ryškiai raudonos spalvos koloritu, taip pat beveik kiekviename paveiksle dominuoja mėlyna, žalsva, geltona ir kitos spalvos. Autorės kūryba išskirtinė savitu pasakojimu, formų ir linijų ritmingumu, muzikalumu. Parodoje Rūta Levulienė pristato šiuos paveikslus: „Transliacija“, „Drugeliai“, „Gegužės peizažas“, „Sutemos“, „Miške“, „Širdies tuštuma“, „Sprendimas“, „Procesas“, „Keturios stichijos“ ir kiti paveikslai.
Paroda veiks iki birželio 30 d.
Parodos rengėjai VšĮ „Gabrielės meno galerija“. Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė

13434155_1053463998067924_529323441_n

Tapytoja Rūta Levulienė prie savo paveikslo "Transliacija" fotografavo Antanas Untydi

Personalinės Rūtos Levulienės tapybos darbų parodos plakatas
Personalinės Rūtos Levulienės tapybos darbų parodos plakatas

Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje personalinė Rūtos Levulienės tapybos darbų paroda

Nuo šių metų gegužės 10 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje (adresu Laisvės al. 71) veikia autorinė Rūtos Levulienės tapybos darbų paroda. Tapytoja Rūta Levulienė nuo 2014 m. aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, rengia autorines parodas. R. Levulienės kūrybai įtakos turėjo tokie žinomi mokytojai kaip tapytojas Antanas Obcarskas, tapytoja Violeta Juodzevičienė, dailininkas Lukas Kalmogercovas.
Rūtos Levulienės paveiksluose, tiek kalbant apie tiek pavadinimus, tiek apie turinį, slypi intriga. Menininkės kūrybos įkvėpimo šaltinis yra gamta, todėl dažnai jos paveiksluose sutinkami abstrahuoti peizažai, atskleidžiamas vidinis jausmų pasaulis bei svarbus santykis su išoriniu pasauliu. Paveikslai išsiskiria estetiškumu: jie ryškūs, ekspresyvūs, daug dėmesio skiriama abstrakcijos formai ir įvairovei, vizualiniam ir meniniam naratyvui iš geometrizuotų suskaidytų ir neskaidytų siužetų. R. Levulienei yra svarbus pats tapymo procesas. Nevienodą geometrizuotų formų ritmiką įkomponuodama paveikslo erdvėje menininkė kūrinio siužetą išreiškia per ryškias spalvas ir formas. Formos ir linijos tarpusavyje žaidžia, išlaiko ritmingumą, skamba, kai kur meninę plokštumą papildo dekoruotos detalės, įsiterpiančios meniniame naratyve. R. Levulienės kūryboje taip pat svarbi simbolių ir metaforų kalba, turinys perteikiamas paslėptais ženklais. Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje R. Levulienė pristato šiuos paveikslus: „Mėlynai žalias“, „Šauksmas“, „Gandrai mokosi skraidyti“, „Natiurmorto improvizacija“, „Natiurmorto improvizacija II“, „Įspūdis“, „Gimtadienis“, „Perkrova“, „Peizažas Burn“, „Užmarštis“ ir kt. Parodos rengėjai VšĮ „Gabrielės meno galerija“ ir „Ruta Levu Art Gallery“.
Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė

Fragmentai iš Rūtos Levulienės parodos


Šiuolaikinės fotografijos paroda „Kasdieninis gyvenimas“

Šių metų balandžio 13 d. 18 val. Nacionaliniame Taras Schevchenko muziejuje (adresu Boulevard 12, Kijevas) atsidarys šiuolaikinė Lietuvos fotografijos paroda „Kasdieninis gyvenimas“ (1963–2013 m.). Ši paroda – tai viena iš svarbiausių tarptautinio projekto tarp Lietuvos ir Ukrainos „Lietuva-Ukraina. Kultūros partnerystė 2016 m.” dalis.
Parodoje pristatoma skirtingų kartų žinomų fotografų – Romualdo Požerskio, Algirdo Šeškaus, a. a. Vito Luckaus, Arturo Valiaugos, Mindaugo Kavaliausko, Aleksandro Macijausko, Donato Stankevičiaus, Antano Sutkaus, Gintaro Česonio, Algimanto Kunčiaus, Romualdo Rakausko – kūryba.
Ši paroda – tai vizuali kasdieninio Lietuvos gyvenimo istorija, kai pastarųjų 50-es metų horizonte nutiko vis naujų ir naujų dalykų, aktualijų, nuotaikų ir tonacijų. Per šį periodą susiformavo trys fotografų kartos. Kiekviena iš kartų kuri išsiskiria savo temomis, savita maniera, bet kiekviena išlaikė troškimą pavaizduoti savo laiko aktualijas.
Kiekvieną dieną nutinka skirtingų dalykų. Visas mūsų gyvenimas susideda iš kasdienybės momentų. Kasdieniame gyvenime – viskas suprantama ir dėlto neužkliūva už akių, tačiau vis tiek tai išlieka nepaprastai svarbu.

Parodos organizatoriai:
Taras Shevchenko Nacionalinis muziejus Kijeve
Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius
Lietuvos kultūros institutas


Fotografija iš serijos "Lietuva 1988-1993 m."

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 26-ųjų metinių proga Užsienio reikalų ministerijoje eksponuojama žymaus fotografo Romualdo Požerskio paroda „Lietuva 1988–1993“, kurioje pristatomos fotografijos atskleidžia tūkstančių Lietuvos žmonių stebėtiną drąsą ir apsisprendimą gyventi laisvėje. Paroda veiks iki balandžio 29 d., norinčiųjų apžiūrėti prašome registruotis el. paštu viesojidiplomatija@urm.lt.
2016 metai prasidėjo kruvinų sausio įvykių 25-erių metų sukakties minėjimu, atgaivinusiu tragiškus istorijos įvykius, jų asmeninius liudijimus. Romualdo Požerskio autorinės parodos „Lietuva 1988-1993“, užfiksavusiu skaudžius ir reikšmingus Lietuvos valstybingumo įvykius, buvo pristatytos Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje, taip pat užsienyje - Lietuvos Respublikos ambasadoje Varšuvoje, Lietuvos nuolatinės atstovybės Europos sąjungos patalpose Briuselyje ir Lietuvos Respublikos ambasadoje Rusijos Federacijoje. Maskvoje drauge su R. Požerskio fotografijomis eksponuojamos kelios Rusijos fotografų nuotraukos, kuriose užfiksuoti 1991 metų sausio įvykių metu Lietuvą palaikantys mitingai Maskvoje.
Baisiausia buvo 1991 metais sausio 12, 13 dienomis. Vakare, kai įsijungiau televizorių, paaiškėjo, jog Vilniuje prasidėjo televizijos okupacija. Kaune gaudė bažnyčių varpai ir kaukė sirenos. Nesvarstydamas į krepšį pradėjau krauti fototechniką. Pradėjęs rinktis fotojuosteles, pasijutau kaip kareivis, kuris prieš mūšį tikrina ginklus ir šaudmenis. Palikau verkiančią žmoną, mažus vaikus, sėdau į automobilį ir išlėkiau į Vilnių. Tris paras praleidau Aukščiausiosios Tarybos pastate. Tomis dienomis čia kas kelios valandos nuskambėdavo pavojaus signalai pranešdami, kad artėja rusų šarvuočiai, tuo tarpu gynėjai, apsirūpinę „molotovo kokteiliais“ laukdavo galimo šturmo. Kunigai gynėjus pašventindavo, ir visi laukdavo neišvengiamos mirties. Tomis valandomis nieko baisesnio gyvenime nesu patyręs. Ankstyvą Sausio 13-osios rytą skubėjau į morgą, kur buvo atvežtos tos nakties aukos. Tuo metu jų vardai dar buvo nežinomi. Teko fotografuoti kulkų suvarpytus, sužalotus jaunų žmonių kūnus. Vėliau šios fotografijos buvo įtrauktos į 1991 sausio 13 bylą kaip teisminiai dokumentai.“
2003 m. R. Požerskis ruošė parodą Vokietijoje apie Lietuvos politinius įvykius, ši paroda buvo skirta sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos dešimtmečiui paminėti. Anotaciją parodai rašyti buvo paprašytas Atkuriamo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Lansbergis. Fotografas prisimena: „Prof. Landsbergis parašė anotaciją, tačiau vietoje parodos jis parašė knyga. Vėliau vis prisimindavau, kodėl parašė – knyga. Kai gerokai vėliau peržiūrėjau savo fotografinį archyvą, supratau, kad turiu išleisti autorinę fotografijų knygą. Tuo metu kaip tik prasidėjo įvykiai Ukrainoje. Tad knyga išėjo pačiu laiku. Lietuvoje jau senokai fotografijos albumuose nėra tekstų rusų kalba. Už šio albumo laikymą Rusijoje dabar grėstų bauda. Fotografijose užfiksuotuose plakatuose yra Rusijoje uždraustų simbolių. Prieš dvejus metus kai šias fotografijas rodžiau Peterburge, žiūrovai stebėjo sustingę. Šiuo metu Rusija yra ideologinės komos būsenoje.“
R. Požerskio fotografijos, kuriose fiksuojamos Sąjūdžio akcijos, buvo atrinktos ir eksponuojamos parodoje World Press Photo, 1989 m. vykusioje Amsterdame, jos buvo publikuotos ir parodos kataloge. R. Požerskio fotografijos buvo publikuotos albume The Gift of Vilnius, Public Affairs Council Čikagoje 1991 metais. Politinių įvykių fotografijas buvo publikuotos Šveicarijos, Italijos, Čekoslovakijos bei kitų šalių spaudoje.

Informaciją apie parodą teikia VšĮ "Gabrielės meno galerija"


Gvido Latako tapybos darbų paroda „Riterio sapnas“

Nuo šių metų balandžio 4 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje veikia Gvido Latako tapybos darbų paroda „Riterio sapnas“. Gvidas Latakas nuo 1998 metų gyvena ir kuria Kaune. Jis yra ne tik tapytojas, bet ir juvelyras, taip pat rašo eilėraščius, yra išleidęs ne vieną poezijos knygą. Dar dirba ir pedagoginį darbą Kauno tautinės kultūros centre, parodose dalyvauja nuo 1997 metų. Yra pelnęs ne vieną apdovanojimą už savo menus ir poeziją
Gvido Latako tapybos darbuose glūdi istorijos, susidedančios iš vaizdų, situacijų, nuorodų, iš tapytojo santykio su jį supančia aplinka, istoriniu palikimu. Šioje darbų kolekcijoje pastebime, kad menininko kūryboje svarbiomis temomis ir metaforomis tampa kad ir sapnuojantis riteris, žuvų sala, netgi – žuvų kalva (!). Kalbėdamas apie tapybos darbų ciklą „Riterio sapnas“, Gvidas Latakas teigia: „tie mano darbai, drobės yra savotiški išsigelbėjimo ženklai, laimingojo žmogaus daiktai. Jie nuolat gerinami, perpaišomi, perpasakojami tampa savotiškais liudijimais, maniška vargšų biblija, biblia pauperum, kuri istorijas nemokantiems skaityti pasakoja nupaišytais vaizdais. Tegul pasakoja tie vaizdai apie kadaise vykusius ir dabar nuolat tebevykstančius nutikimus, nes tose drobėse juk yra kitas – mito laikas.“ Parodos rengėjai VšĮ „Gabrielės meno galerija“.

Gvidas Latakas "Šeima"
Gvidas Latakas "Šeima"

Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


Edmundo Kartano tapybos kūrinių paroda "PERSPEKTYVA"

Šių metų kovo 22 d. 18 val. Kauno kultūros centre „Tautos namai“ (adresu Vytauto pr. 79) vyks pirmoji Edmundo Kartano tapybos kūrinių paroda "PERSPEKTYVA". Edmundas Kartanas gimė 1973 m. Šiauliuose, nuo 2003 m. gyveno Kaune, šiuo metu gyvena Kauno rajone Vandžiogaloje. Tapyba ir piešimu E. Kartanas domėjosi nuo pat vaikystės, šiuo metu aktyviai dalyvauja meniniame ir kultūriniame gyvenime. Menininkas jau yra dalyvavęs grupinėse parodose: neseniai autorius dalyvavo Girstučio rūmuose vykusioje kasmetinėje dailės parodoje „Atgimimas“.

Paroda "PERSPEKTYVA" – pirmoji tapytojo personalinė paroda. E. Kartano domėjimosi menu istorija gan tradiciška: tapyba ir piešimo menu domėjosi nuo pat vaikystės, tik į intensyvų meninį gyvenimą atėjo visai neseniai. Iš pradžių menininkas pradėjo piešti artimų žmonių portretus, gamtinius peizažus, ilgainiui nesvetimos tapo ir marinistikos temos. Daug domėjosi rusų dailininkų kūryba. Po kurio laiko E. Kartano gyvenime įvyko savotiškas posūkis ir atsirado nauja perspektyva daugiau susipažinti su abstraktaus ir tapybos meno subtilybėmis – autorius pradėjo lankyti žinomo tapytojo abstrakcionisto Antano Obcarsko suaugusių tapybos studiją. Būdamas vienas iš aktyvių Antano Obcarsko tapybos studijos narių, E. Kartanas pasirinko abstrakčios tapybos kelią. Įvairius mąstymo vingius ir mintis menininkas išreiškia per potėpius, spalvą ir liniją, dažnai potėpių plokštumos tampa ekspresyvios, o tarp skirtingo spalvinio kolorito ir laužytų linijų bei ritmingų formų galima įžvelgti filosofinių ir egzistencinių pamąstymų, kuriuos dažnai paskatina netradiciniai paveikslų pavadinimai, kaip antai „Esminis lūžis“ ar „Kurtu “.

Dalindamasis pamąstymais apie tapybą Edmundas Kartanas teigia: „kūriniuose ieškau ir noriu parodyti perspektyvą, kuri nebūtinai nuvesta per liniją, bet gali būti vaizduojama per toną ar spalvos pasikeitimą. Taip pat įdomu tai, kad PERSPEKTYVA turi ir kita reikšmę – tai yra ateities planavimas matymas, praeities perspektyva, kai gali palyginti, kur buvau, kas esu ir kur einu.“

Informaciją spaudai parengė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė

 


 

Gintaro Jaronio fotografijų paroda „Fragmentai. Kelionė į save“

Gintaro Jaronio fotografija iš serijos "Fragmentai. Kelionė į save"
Gintaro Jaronio fotografija iš serijos "Fragmentai. Kelionė į save"

 

Kovo 17 d. 18 val. Kauno menininkų namuose (V.Putvinskio g. 56) atidaroma Gintaro Jaronio fotografijų paroda „Fragmentai. Kelionė į save“. Kelionė – tai ne tik geografinės vietos pakeitimas, fiziškai judant iš vienos vietovės į kitą, bet ir kelias į save: prisiminimus, nuotaikų ir būsenų kaitą; kelias į pasąmonės vaizdinių pažinimą, kurie dažnai būna labai nepanašūs į įprastą kasdienybės pasaulį.

Parodoje eksponuojamų kūrinių didžiąją dalį sudaro fotografijos iš kelionės po Pietų Prancūziją. Šis regionas ypač žavus savo nedideliais miesteliais, kurių architektūra išliko autentiška ir yra beveik nepaliesta XX a. modernizacijos.

Autorius savo kūryboje naudoja įvairias išraiškos priemones. Polinkis naujovėms, originalesnės meninės išraiškos siekimas atvedė prie fotografavimo infraraudonajame šviesos spektre. Šiam tikslui pasiekti naudojamas modifikuotas skaitmeninis fotoaparatas. Fotografuojant gamtą arba urbanistinius vaizdus atsiskleidžia kitoks nei įprasta vizualinis turinys; išryškėja vaizdų struktūra, grafiškumas; fotografijos įgauna pasakiškų, neretai mistinių bruožų.

Parodoje eksponuojamos fotografijos ir iš kūrybinių darbų serijos „Atspindžiai“. Tai lyg tapybos etiudai, atlikti naudojant fotoaparatą. Šioje serijoje vaizdus į netikėčiausius spalvų ir formų derinius sujungė vandens paviršius bei uostų pastatų ir uostuose tuo metu buvusių laivų atspindžiai. Šioje serijoje vaizdai dažnai redukuojami iki meninės abstrakcijos, vos kelis elementus turinčio spalvinio derinio ar grafinio ženklo lygmens.

Paroda eksponuojama nuo 2016 m. kovo 14 d. iki balandžio 1 d.


Šiuolaikinių lietuvių metalo menininkų kūrinių paroda „Spuren” („Pėdsakai“).

Kovo 15 d. Berlyne, Giedrės Bartelt galerijoje „Trofėjas“ bus atidaryta penkių šiuolaikinių lietuvių metalo menininkų kūrinių paroda „Spuren” („Pėdsakai“).

Šiuolaikinis lietuvių metalo menas ir juvelyrika pasižymi konceptualumu, subtilumu, puikiu technikos ir amato išmanymu. Berlyne pristatomoje parodoje „Spuren” savo kūrinius rodo penki skirtingų kartų autoriai: 2013 m. Vyriausybės premijos laureatė Birutė Stulgaitė, viena žymiausių lietuvių metalo menininkių, jaunesnės jos kolegės Šarūnė Vaitkutė, Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, Vita Pukštaitė-Bružė ir jauniausiosios kartos autorius, studijavęs Lietuvoje, Nyderlanduose ir Islandijoje – Benas Staškauskas.

Parodoje „Spuren” galima pamatyti labai skirtingus autorius, savo kūryboje naudojančius tiek tradicines juvelyrikoje sutinkamas medžiagas – auksą, sidabrą, emalį, brangiuosius akmenis, tiek ir lavą ar betoną. Reikšmingą vietą parodoje užima ir lietuvių kultūrai svarbus gintaras, kurį ypatingai pateikia Birutė Stulgaitė, sugebanti suprasti, anot jos pačios, „ko gintaras nori”. Parodoje pristatomi daugiau nei penkiasdešimt naujausių darbų; daugumas kūrinių sukurti specialiai šiai ekspozicijai. Tai trapūs ir subtilūs Vitos Pukštaitės-Bružės augalai-segės iš sidabro ir emalio, aristokratiški ir santūrūs Šarūnės Vaitkutės darbai, į lietuviškąją tradiciją atsiremiantys Eglės Čėjauskaitės-Gintalės papuošalai ir šiuolaikine kalba kalbantys masyvūs, ekstravagantiški Beno Staškausko kūriniai iš lavos, betono ir aukso.

Ne tik kiekvieno menininko rankos, bet ir mintis palieka pėdsakus metale; tie pėdsakai ir padaro kiekvieną kūrinį unikaliu. Eksponuojami kūriniai spinduliuoja pagarbą medžiagai, kokybės ir idėjos darną; drauge jie pasakoja penketą skirtingų istorijų, kurios įgyja papuošalų formas. Plastikas ir sidabras, gintaras, lava ir brangieji akmenys kalba apie įkvėpimą ir ramybę, polėkį, žmogų ir gamtą ir, žinoma, apie Lietuvą. Darbuose susipina praeitis ir dabartis, menininkų noras papasakoti apie tai, kas šiandien jiems svarbiausia, įžūlumas ir drauge pagarba naudojamoms medžiagoms. „XXI amžiaus profesionalioji lietuvių juvelyrika nėra ypatingai provokuojanti; ji nėra žiauri, drastiška ar barbariškai prabangi. Ji greičiau švelni, santūri, atsaini ir ironiška tiek savo pačios, tiek ir dėvėtojų atžvilgiu. Tačiau visų pirma, ji konceptuali ir savita“, teigia parodos kuratorė dr. Jurgita Ludavičienė. Lietuviški menininkų minčių ir rankų pėdsakai Berlyne atskleidžia šiuolaikinio lietuvių metalo meno panoramą: profesionalią, efektingą ir drauge subtilią.

Parodos atidaryme dalyvaus Šarūnė Vaitkutė ir dr. Jurgita Ludavičienė.


 

Penkių šiuolaikinių lietuvių metalo menininkų kūrinių parodos „Spuren”(„Pėdsakai“) atidarymas dalyvaujant įvyks kovo 15 d. paroda bus eksponuojama nuo kovo 15 d. iki 20 d.Giedrės Bartelt galerijoje „Trofėjas” Berlyne Wielandstr. 31, 10629 Berlin-Charlottenburg, Tel. 0049/30/8852086, info@trofejas.com

Pranešimas žiniasklaidai parengtas pagal parodos kuratorės Dr. Jurgitos Ludavičienės tekstą.


Iridijus Švelnys iš fotografijos serijos "Gyvenime viskas paprasta, bet nelengva"
Iridijus Švelnys iš fotografijos serijos "Gyvenime viskas paprasta, bet nelengva"

 

Die Ausstellung des Fotokünstlers Iridijus Svelnys „Im Leben ist alles einfach , aber nicht leicht“

Am 9. März findet in der Botschaft der Republik Litauen in Berlin die Eröffnung der Ausstellung des Fotokünstlers Iridijus Svelnys statt. Es ist die erste Ausstellung dieses Künstlers in Deutschland.

Der Fotokünstler Iridijus Svelnys lebt und arbeitet in Kaunas. Er absolvierte die Technologische Universität Kaunas. Zwei Jahre lang bekam er privaten Malunterricht und wurde zum Mitglied des Kaunasser Fotoclubs. Zur Zeit vertieft er sein Wissen am Institut für Fotografie in New York. 2015 und 2016 präsentierte er sein Werk in zwei Einzelausstellungen in seinem Heimatland.

Mit der Fotografie beschäftigt sich Svelnys bereits seit 20 Jahren. Die ersten Fotografien entstanden mit der sowjetischen Fotokamera „Zenit“. Aktuell verwendet er sowohl digitale als auch analoge Fototechnik, wobei er sich immer stärker auf die digitale Fotografie konzentriert. In seinem Schaffen benutzt Svelnys oft die Methode des Fischauges. So bekommen die abgebildeten Objekte in seinen Fotografien eine Kreisform.

Vor kurzem veröffentlichte Svelnys ein Bildband mit dem Titel „Im Leben ist alles einfach, aber nicht leicht“. Darin ist eine unkonventionelle Weltsicht des Fotografen erkennbar. In seinem Schaffen verbindet er Fotografie, Psichologie und Philosphie. Auf seinen Bildern sind Motive aus verschiedenen Ländern der Welt zu finden: es sind Naturaufnahmen, Fragmente der Architektur von Altstädten und Gutshäusern. In seinen Kompositionen achtet er auf Harmonie und Zusammenspiel der Elemente im nichtfarbigen Hintergrund.

Die Eröffnung der Ausstellung „Im Leben ist alles einfach, aber nicht leicht“ findet in Anwesenheit des Künstlers und der Ausstellungskuratorin Gabriele Kuizinaite am 9. März 2016 von 18 bis 20 Uhr statt. Die Ausstellung kann von 9. März bis 17. April in den Räumen der Botschaft der Republik Litauen in Berlin, in der Charitestrasse 9, besichtigt werden.

Der Pressetext wurde nach dem Text der Ausstellungskuratorin Gabriele Kuizinaite angefertigt.

Mehr Information unter: http://www.gabrielegallery.eu/iridijus-svelnys/

Die Organisatoren der Ausstellung: Kulturattacheé der Republik Litauen in Deutschland, Gabriele Galerie Kaunas.

Die Partner des Projektes: das Litauische Kulturinstitut, die Botschaft der Republik Litauen in Deutschland.

Die Ausstellung und der Aufenthalt des Künstlers in Berlin wird durch das Kultusministerium der Republik Litauen unterstützt.

Fotomenininko Iridijaus Švelnio personalinė paroda „Gyvenime viskas paprasta, bet nelengva“

Šių metų kovo 9 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje Berlyne bus atidaryta fotomenininko Iridijaus Švelnio pirmoji personalinė fotografijos paroda Vokietijoje „Gyvenime viskas paprasta, bet nelengva“.

Fotomenininkas Iridijus Švelnys gyvena ir kuria Kaune. Studijavo Kauno technologijos universitete radioelektroniką, vėliau ISM vadybos magistrantūrą. Dvejus metus mokėsi pas dailininką Vytautą Liaukį, tapo Kauno foto klubo nariu. Šiuo metu menininkas fotografijos žinias gilina Fotografijos institute Niujorke. Rengia personalines fotografijos parodas personalinė fotografo paroda buvo surengta Babtyno Žemaitkiemio dvare (2015), Kauno kultūros centre „Tautos namai“ (2016).

Savo kūryboje autorius beveik kiekviename fotografijos kadre naudoja „žuvies akies“ metodą, todėl jo fotografijoje vaizdinys įgauna apskritimo formą, matančią 180 laipsnių kampu. Fotografija autorius jau domisi 20 metų. Fotografuoti pradėjo naudodamas ZENIT fotoaparatą. Šiuo metu dirba naudodamas skirtingas technikas: tiek analogines, tiek šiuolaikines. Šiuo metu fotografas kuria naudodamas skaitmenines fotografijos technologijas.

Prieš kurį laiką buvo išleista naujoji fotomenininko Iridijus Švelnio knyga „Gyvenime viskas paprasta, bet nelengva“, kurioje jis pateikia netradicinį žiūros tašką, netradicinį aplinkos bei pasaulio matymą. Menininkas savo kūryboje sujungia fotografiją, psichologiją, filosofiją, jo fotografijose yra gamtos, dvarų, senamiesčių architektūros fragmentų motyvų iš įvairių pasaulio šalių. Fotografijos meninėje kompozicijoje jam itin svarbiu akcentu tampa harmoninga nespalvoto fono žaismės ir dermės visuma. Ženklai ir simbolika fokusuojami jo fotografijų cikluose ar atskiruose darbuose.

Parodos „Gyvenime viskas paprasta, bet nelengva“ atidarymas dalyvaujant fotomenininkui Iridijui Švelniui ir parodos kuratorei Gabrielei Kuizinaitei vyko kovo 9 d., 18 – 20 val., paroda bus eksponuojama nuo kovo 10 d. iki balandžio 17 d., LR ambasadoje Berlyne, Charitestr. 9, 10117.

Pranešimas žiniasklaidai parengtas pagal parodos kuratorės Gabrielės Kuizinaitės tekstą.

Daugiau informacijos: http://www.gabrielegallery.eu/iridijus-svelnys/

Parodos organizatoriai: LR Kultūros atašė Vokietijoje, VšĮ „Gabrielės meno galerija“

Projekto partneriai: Lietuvos kultūros institutas, LR ambasada Vokietijoje.

Parodą bei menininko viešnagę Berlyne remia LR Kultūros ministerija.

Kontaktai: Dr. Gabrielė Žaidytė. Pareigos: LR kultūros atašė Vokietijoje. Adresas: .Charitestr. 9, Berlynas. Telefonas: +4930 89068128. E-paštas:g. zaidyte@lrkm.lt


 

Fotomenininkės Kristinos Valasevičienės fotografija iš serijos "Šviesoraščiai"
Fotomenininkės Kristinos Valasevičienės fotografija iš serijos "Šviesoraščiai"

Fotomenininkės Kristinos Valasevičienės kamerinė paroda „Šviesoraščiai“

Nuo šių metų vasario 25 d. (ketvirtadienio) Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje veiks fotomenininkės Kristinos Valasevičienės kamerinė fotografijų paroda „Šviesoraščiai“. Fotomenininkė Kristina Valasevičienė fotografuoja jau dešimt metų. Ji yra prisidėjusi prie Kauno fotoklubo įkūrimo, šiuo metu ji yra Kauno fotoklubo pirmininkė. Nuo 2010 m. ji dalyvauja bendrose Kauno fotoklubo ir KTU FOTO studijos narių parodose. 2012 m. Kauno technologijos universitete surengta pirmoji autorinė paroda „Kauno fortai. Vizijos“. Vėliau paroda buvo pristatyta Kauno menininkų namuose, Klaipėdos viešosios bibliotekos Meno skyriuje, J ir M. Šlapelių muziejuje Vilniuje. Ji taip pat yra dalyvavusi ne viename tarptautiniame fotografijų konkurse Lietuvoje ir užsienyje. 2014 metais jos kūryba buvo eksponuota tarptautinėje fotografų parodoje Izraelyje „Pasaulis moters akimis“. 2014 metais Kristina Valasevičienė tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos konkurso „Debiutas“ finaliste, tarp nugalėtojų kelios nuotraukos iš fotografijų ciklo „Laiko fragmentai“ buvo eksponuotos bendroje parodoje. Fotografijos publikuotos kataloguose. Kristina Valasevičienė kamerinėje fotografijų parodoje pristato nespalvotų nuotraukų ciklą „Šviesoraščiai“.
Kalbėdama apie šį fotografijų ciklą fotomenininkė Kristina Valasevičienė pasakoja: „Šviesa ir tamsa. Priešybių žaismas... Dar maža būdama mėgdavau stebėti, kaip pro langą įspindusi šviesa slenka grindimis, sienomis, daiktų paviršiais, sukurdama įvairiausius raštus. Arba, ryškiai apšviesdama įvairius objektus, kuria jų antrininkus ir tarsi paralelinio pasaulio egzistenciją. Be šviesos nėra šešėlio. Be šešėlio nepamatysime, kokio ryškumo yra šviesa. Vienas be kito negalintys, vienas kitą papildantys du priešingi poliai. Vienas su kitu susijungiantys ir sukuriantys įvairius rašmenis, ženklus. Jie yra visur, kur tik gali prasiskverbti kad ir menkiausias šviesos spindulėlis - ir ant didingų pastatų, ir mažo kambario kertelėje, ir ryškiuose interjeruose, ir miško laukymėje. Rašmenys, kuriuos galime skaityti kaip akimirkos knygą. Nes kitą akimirką jau bus kiti ženklai, kiti rašmenys, kita knyga.. Stebėkite ir skaitykite.“ Parodos rengėjai VšĮ „Gabrielės meno galerija“. Parodą remia Kauno foto klubas. Paroda veiks iki kovo 27 d. Daugiau informacijos apie fotomenininkės Kristinos Valasevičienės kūrybą galite rasti profesionalaus meno svetainėje adresu:http://www.gabrielegallery.eu/kristina-valaseviciene/ Parodos rengėjai VšĮ „Gabrielės meno galerija“. Parodą remia Kauno foto klubas.
Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


 

Nuo šių metų vasario 1 d. (pirmadienio) Verslo centre „Vertas“ (adresu Gynėjų g. 16, Vilnius) veiks autorinė fotomenininko Roberto Misiukonio fotografijos paroda „JAI arba GYVENIMO VERPETAS“.
Robertas Misiukonis – Kauno miesto fotomenininkas. 1976 metais įkūrė KPI-FOTO klubą. Nuo 1981 metų jis yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys; iki 1984 metų buvo valdybos pirmininkas, o nuo 1986 metų – klubo meno vadovas. Nuo 1991 m. iki 2014 metų menininkas dirbo KTU-FOTO studijos vadovu, o nuo 2014 metų dirba fotografijos mokytoju Kauno taikomosios dailės mokykloje ir yra kūrybinių dirbtuvių UŽ RĖMŲ projekto kuratorius. Projekto įgyvendinimo metu fotomenininkas veda kūrybines dirbtuves, o susitikimuose dalyvauja žinomi fotografai ir medijų menininkai.
Fotomenininko Roberto Misiukonio kūryba turi nemažai sąsajų su režisūrine, pastatymų fotografija, menininkas taip pat kuria naudodamas analoginės fotografijos metodą.
Parodoje fotomenininkas Robertas Misiukonis pristato analoginės fotografijos seriją „JAI arba GYVENIMO VERPETAS“. Fotografijos sukurtos naudojant analoginės fotografijos techniką, kai fotografijos, atspaustos rankomis, įgauna mėlyną atspalvį.
Kiekvienoje nuotraukoje fotomenininkas vaizduoja vis kitą fragmentą, dažnai vaizduojamas moters portretas, o kai kuriose fotografijose tiesiog suabstraktinti vaizdai iš skirtingų detalių ir fotografinių vaizdų fragmentų. Fotografijose labai svarbios žmogaus kūno detalės: išraiškingos veido linijos, grakščios kūno formos. Ši fotomenininko Roberto Misiukonio fotografijų serija – tai tarsi dviejų žmonių dienoraštis iš kasdieninių gyvenimo fragmentų.
Daugiau informacijos apie fotografo Roberto Misiukonio kūrybą rasite adresu http://www.gabrielegallery.eu/robertas-misiukonis/
Parodos organizatoriai: VšĮ „Gabrielės meno galerija“, Verslo centras „Vertas“ ir Kauno taikomosios dailės mokykla. Paroda veiks iki vasario 29 d.
Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


 

Pasidaliname fotografijomis iš fotomenininko Iridijaus Švelnio parodos "Gyvenime viskas paprasta, bet nelengva". Paroda vyko 2016-01-15 Fotografavo Algimantas Žukauskas. Parodos atidarymo akimirkos su fotomenininku Iridijumi Švelniu, Kauno Foto klubo prezidente Kristina Valasevičiene, Gabriele Kuizinaite, Gražina Pašakarniene ir kt.

Sausio 15 d. 19 val. Kauno kultūros centre „Tautos namai“ ( Vytauto pr. 79) vyks fotomenininko Iridijaus Švelnio interaktyvios foto- psicho - filosofijos parodos „Gyvenime viskas paprasta, bet nelengva“ atidarymas.

Fotomenininkas Iridijus Švelnys gyvena ir kuria Kaune. Studijavo Kauno technologijos universitete radioelektroniką, vėliau studijavo ISM vadybos magistrantūrą. Dvejus metus mokėsi pas dailininką Vytautą Laukį piešimo bei tapybos. I. Švelnys yra Kauno Foto klubo narys. Šiuo metu savo fotografijos žinias jis gilina nuotoliniu būdu Fotografijos institute Niujorke. Savo kūryboje autorius beveik kiekviename fotografijos kadre naudoja „žuvies akies“ metodą, todėl jo kūryboje fotografinis vaizdinys įgauna apskritimo formą, matančią 180 laipsnių kampu.

Fotografija autorius domisi jau dvidešimt metų. Fotografuoti pradėjo naudodamas Zenit fotoaparatą. Dirbo naudodamas skirtingas technikas ir technologijas: tiek analogines, tiek šiuolaikines. Šiuo metu fotografas kuria naudodamas skaitmenines fotografijos technologijas.
Tiek fotomenininko išleistoje knygoje, tiek parodoje pristatomos fotografijos pateikia žiūros tašką, netradicinį aplinkos bei pasaulio matymą. I. Švelnio kūryba yra netradicinė keliais aspektais: jis kuria ne vien tradicinę fotografiją, jo kuriamas meninis naratyvas yra jungiamas psichologiniu ir filosofiniu dėmeniu ir įgauna savitą aplinkos matymo aspektą, bei psichologinį emocinį potyrį.

Kalbėdamas apie savo kūrybą fotografas teigia: „Fotografija - tai vizualinė priemonė, išjausti bei atvaizduoti sampratą, dešimtimis kartų greičiau, nei tai parašyta raidėmis. Filosofija – tai mano siekiamybė. Tai mano idealus pasaulis, kurį aš vejuos savo darbais, savo poelgiais, savo iššūkiais siekiant aukščiausių tikslų. Psichologija tai trečias dėmuo, kuris padeda išjausti emocinį jausmą, įterpti jį į esamą vaizdinio viziją.“

Iridijaus Švelnio fotografijose yra gamtos, dvarų, senamiesčių architektūros fragmentų motyvų iš viso pasaulio. Dažnoje nuotraukoje fiksuojamas ir žmogaus portretas. Iš atrodytų atsitiktinai sutiktų žmonių, miestovaizdžių netikėtų matymų, autorius kuria savitą emocinį, psichologinį bei filosofinį ir itin individualų pasaulio, žmogaus sampratos vaizdinį, kurį atitinka ir filosofiniai daugelio nuotraukų pavadinimai: „Donoras“, „Spąstai“, „Motel 55 E”, “Kompaniono šypsena“, „Supynė“ ir kt. Iridijaus Švelnio darbai iš kitų Lietuvos fotomenininkų darbų išsiskiria modernia fotografine kompozicija, unikalia vaizdo „įrėminimo“ estetika, individualiu, interaktyviu, įtraukiančiu žiūrovą pasakojimu.

Lankytojai į parodą atėję atidarymo dieną bei užsiregistravę facebook‘o paskyroje adresu: https://www.facebook.com/events/202162883451342 gaus dovanų fotomenininko Iridijaus Švelnio parodai išleistą knygą „Gyvenime viskas paprasta, bet nelengva“. Šiuo metu fotografas spaudai rengia antrą fotografijos knygą, kuri pasirodys pavasarį. I. Švelnio paroda „Tautos namuose“ veiks iki vasario 29 d. Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė

 Iridijus Švelnys "Laisvės sūpuoklė 5"
Iridijus Švelnys "Laisvės sūpuoklė 5"

 


Rūtos Levulienės tapybos darbas
Rūtos Levulienės tapybos darbas

Page12016 m. sausio 9 d. 14 val. Birštono Kurhauzo galerijoje vyks Kristinos Čivilytės ir Rūtos Levulienės jungtinė tapybos paroda "Transliacijos" atidarymas. 15 val. Birštono Kurhauze vyks koncertas "Romantinis fortepijonas" (R. Zubovas ir VDU Muzikos akademijos studentai.)

Vanda-Kaminskienė-Minties-kelionė-drobė-akrilas-80x110-2014m-1024pix
Vanda Kaminskienė "Minties kelionė" drobė, akrilas 80 X 110 2014 m.

 

Šių metų lapkričio 6 d. Kauno įvairių tautų kultūrų centre (Šv. Gertrūdos g. 58) buvo atidaryta A. Obcarsko tapybos studijos narių paroda. Joje savo kūrinius eksponuoja plati menininkų gama: Laimutis Brundza, Kristina Čivilytė, Irma Gūžienė, Vanda Kaminskienė, Raimondas Karčiauskas, Edmundas Kartanas, Daiva Kupstienė, Rūta Levulienė, Jolita Lubienė, Lina Morkūnaitė-Vilkelienė, Ugnius Motiejūnas, Dainora Ramanauskienė, Rita Rimšienė, Gintarė Šiaulienė, Raimonda Tamošiūnaitė bei Aušra Žukauskienė.

Jau ne vienerius metus Antanas Obcarskas savo studijoje suburia skirtingų specialybių žmones, mokydamas tapybos meno. Užsiėmimų metu kiekvienas studijos narys atranda savo stilių. Parodoje pristatomi menininkų kūriniai pagal dominuojančias tapybos temas ir stilius suskirstomi į kelias grupes: grynosios abstrakčios tapybos stilių reprezentuoja Vanda Kaminskienė, Ugnius Motiejūnas, Lina Morkūnaitė-Vilkelienė, ekspresyviosios abstrakcijos stilistika dominuoja Rūtos Levulienės darbuose, grynosios abstrakcijos darbus taip pat kuria Jolita Lubienė, Dainora Ramanauskienė ir Rita Rimšienė, o realistiniu ir tradicinės tapybos stiliumi išsiskiria Edmundo Kartano ir Raimondos Tamošiūnaitės paveikslai.

Tapytojos Rūta Levulienė, Vanda Kaminskienė ir Lina Morkūnaitė-Vilkelienė turi jau suformuotą abstrakčiosios tapybos stilistiką, rengia autorines parodas, aktyviai dalyvauja bendrose profesionalių menininkų parodose, taip pat simpoziumuose, pleneruose. Tapytoja Vanda Kaminskienė parodoje pristato paveikslą „Minties kelionė“ (2014 m.): menininkė dėlioja kelionę iš ekspresyvaus kolorito geometrizuotų figūrėlių, kurioje keliautojas praranda laiko ir erdvės ryšį. Darbe dominuoja stiprios emocijos ir nuotaika, pateiktas išsamus pasakojimas, susidedantis iš mozaikinės spalvų paletės.

Po Vilniaus senamiestį savo paveiksle kviečia pasižvalgyti grupės narys tapytojas Edmundas Kartanas. Parodoje menininkas pristato paveikslą „Vakaras senamiesty“. Šio menininko kūryboje dominuoja realistinis lietuviškosios tapybos stilius. Jis savo paveiksle atskleidžia naktinio Vilniaus senamiesčio grožį, peizažą.

Tapytojos Linos Morkūnaitės-Vilkelienės tapyboje labai svarbi temų įvairovė. Parodoje menininkė pristato paveikslą „Vaisių taurė“ (2015). L. Morkūnaitė-Vilkelienė kuria abstrakčiosios tapybos stiliumi. Jos natiurmorte dominuoja ryškus koloritas, primenantis rudenėjančius atspalvius.

Tapytoja Rūta Levulienė pristato darbą „Manitra“ (2014). Paveikslo plokštumoje, kaip ir daugumoje menininkės paveikslų, dominuoja raudona spalva, tačiau šį kartą paveikslo turinio meninis naratyvas yra kitoks: juodos spalvos ženklai sukuria skirtingas geometrizuotas formas. Kūrinyje yra svarbi ženklų ir geometrizuotų detalių kalba.

Panašia stilistika tapo grupės narys tapytojas Ugnius Motiejūnas. Parodoje jis pristato Nemajūnų plenero metu sukurtą darbą „Nemajūnai“ (2014). Čia dominuoja meninis pasakojimas apie namus: namų fone dominuoja žalsvos, tamsios ir mėlynos spalvos koloritas.

Tapytojos Dainora Ramanauskienė, Rita Rimšienė, Jolita Lubienė kuria ekspresyvius pasakojimus ugnies lietaus ir proveržio temomis, kurių plokštumų pagrinduose dominuoja raudona spalva.

Parodoje gausi ne tik stilių, bet ir temų įvairovė: natiurmortų, namų, kelio, peizažo, portreto, ugnies kelio, o abstraktaus peizažo žanras tampa pagrindiniu parodos akcentu. Pagirtina yra tai, kad menininkai, ne tik laisvalaikiu tapo kartu, bet ir organizuoja savo kūrybą pristatančias bendras grupės narių parodas. Paroda veiks iki gruodžio 1 d.

Informaciją parengė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


 

 ​ ​ Fotomenininko Rimgaudo Malecko darbas iš serijos "Fotografikos abstrakcijos".
Fotomenininko Rimgaudo Malecko darbas iš serijos "Fotografikos abstrakcijos".

Fotomenininkų dueto Dangirutės Maleckienės ir Rimgaudo Malecko retrospektyvinė paroda „Fotografikos abstrakcijos“
Šių metų lapkričio 4 d trečiadienį, 12 val., Kauno miesto savivaldybės administracinėse patalpose (adresas: Laisvės al 96) vyks fotomenininkų dueto Rimgaudo Malecko ir Dangirutės Maleckienės retrospektyvinės parodos atidarymas

Apie menininkus ir parodą:
Fotomenininkas Rimgaudas Maleckas (g. 1934) yra vienas svarbiausių modernistinės fotografijos (fotografikos) pradininkų Lietuvoje. 1959 m. jis baigė Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą (režisūrą), o 1982 m. VU įgijo žurnalisto specialybę. 1963 m. su kitais menininkais įkūrė Kauno fotoklubą bei ilgą laiką jam vadovavo kaip pirmininkas. Fotografas taip pat yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Ilgą laiką Rimgaudas Maleckas gyveno ir kūrė Kaune. Šiuo metu gyvena ir kuria Palangoje. Parodose bei aukcionuose menininkas intensyviai dalyvauja nuo 1959 m., o nuo 2008 m., naudodama panašią techniką ir stilistiką, iš kitos veiklos srities į menų pasaulį atėjo ilgą laiką savo vyro kūrybą stebėjusi fotomenininko žmona, dabar jau fotomenininkė, Dangirutė Maleckienė. Šių menininkų darbai labai įvairūs: peizažai, psichologiniai portretai, režisūrinė fotografija, religiniai siužetai. Darbuose jaučiama ir grafikos, ir fotografikos įtaka. Fotomenininkai yra išleidę net dvi jų kūrybą reprezentuojančias menines knygas-albumus. Poros darbuose jaučiama prasminga formų visumos harmonija. Fotomenininko Rimgaudo Malecko portretai ypač subtilūs, autorius didelę reikšmę teikia meninės kompozicijos detalėms bei netikėtai formos išraiškai. Visuose menininkų kūrybos laikotarpiuose vyrauja vieninga darbų visuma, fotografijose itin svarbi forma ir kompozicija: linijos, dėmių išdėstymas, šviesos efektai, juodos ir baltos spalvų deriniai, plokštuma bei simetrija ir asimetrija, kurios yra viena iš sudėtingiausių meninės raiškos priemonių. Šiuo metu fotomenininkai dalyvauja projekte „Kauno ir užsienio menininkų apsikeitimo programa“, projekto metu sukurtas filmas apie fotomenininkų kūrybą.
Projekto organizatoriai: Kauno miesto savivaldybė, VŠĮ „Gabrielės meno galerija“, projekto rėmėjas Kauno miesto savivaldybė. Paroda veikė iki gruodžio 4 d.

Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


Nuo šių metų lapkričio 19 d. (ketvirtadienio) Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje veiks autorinė (kamerinė) fotomenininko Romualdo Kairio paroda „Natiurmortai“.
Fotomenininkas Romualdas Kairys nuo pat vaikystės svajojo būti dailininku. Fotografuoti autorius pradėjo nuo 12 metų su juostiniu fotoaparatu „Zenit“. Fotomenininkas priklauso Kauno foto klubui. Aktyviai dalyvauja klubo meniniame gyvenime, klubo organizuojamose bendrose parodose. Fotografuoja įvairiomis temomis, tačiau šiuo metu daugiausiai dėmesio skiria natiurmortų temai.
Parodoje fotomenininkas pristato nuotraukų seriją „Natiurmortai“. Šią seriją sudaro apie 20 nuotraukų, kiekviena iš jų pasakoja vis kitą istoriją rudeniškų natiurmortų tematika.
Kiekvienos fotografijos meninę kompoziciją sudaro skirtingas elementas, dažnai primenantis rudens sezono laiką: rudeninių spalvų moliūgai, senovinių fotoaparatų objektyvai retro stiliaus fone, pasendintos nuotraukos tarp rudeninių lapų ir nuotraukų albumai. Įdomu tai, kad pristatoma natiurmortų serija turi ryšį ne tik su fotografija, bet ir aliuzijas į žalsvo kolorito tapybinius potėpius. Kiekvienos meninės fotografijos pasakojimo istorija skirtinga, iš skirtingų detalių ir rudenį simbolizuojančių akcentų, nuotraukų kompozicija užpildyta ir estetiškai stipri.
Autorius, pristatydamas šią išskirtinių fotografijų seriją, leidžia žiūrovui pažvelgti į kitokį natiurmortų pasaulį, praturtintą įvairiomis detalėmis ir spalviniais akcentais. Paroda veiks iki šių metų gruodžio 8 d.
Parodos rengėjai Kauno fotoklubas ir VšĮ „Gabrielės meno galerija". Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


8564297
Nuo šių metų lapkričio 2 d. Verslo centre „Vertas“ (adresas: Gynėjų g. 16, Vilnius) atidaroma tapytojos Rūtos Levulienės autorinė tapybos darbų paroda.
Tapytoja R. Levulienė aktyviai dalyvauja grupinėse parodose ir rengia autorines parodas. Autorės kūrybai turėjo įtakos tokie mokytojai kaip žinomas tapytojas Antanas Obcarskas, tapytoja Violeta Juodzevičienė, dailininkas Lukas Kalmogercovas.
R. Levulienės paveikslų pavadinimai dvelkia intriga – „Gandrai mokosi skraidyti“, „Įspūdis“, „Paslaptingas“, „Procesas“, „ Šaknis iš 36“, „Užgaida“ ir kt. Autorę dažnai įkvepia gamta, todėl dažnai sutinkami abstrahuoti peizažai, atskleidžiamas vidinis jausmų pasaulis bei santykis su išoriniu pasauliu. Paveikslai išsiskiria estetiškumu – jie ryškūs, ekspresyvūs, daug dėmesio skiriama abstrakcijos formai ir įvairovei, vizualiniam ir meniniam naratyvui iš geometrizuotų suskaidytų ir neskaidytų siužetų.
Autorei yra svarbus tapymo procesas ir nevienoda geometrizuotų formų ritmika, kuri įkomponuojama paveikslo erdvėje. Tokiu būdu menininkės darbuose siužetas išreiškiamas per spalvas ir formas. Formos ir linijos tarpusavyje žaidžia, išlaiko ritmingumą, skamba, kai kur meninę plokštumą papildo dekoruotos detalės. Autorės darbuose labai svarbi ne tik simbolių, tačiau ir metaforų kalba. Paveiksluose gausu filosofinių įžvalgų ir metaforų, ypač tai ryšku paveiksluose „Šaknis iš 36““ ir „Be pavadinimo“, „Užgaida“ ir kt. Kai kurie ekspresyvūs menininkės paveikslai, tokie kaip „Užgaida“ ir „Šaknis iš 36“ turi nemažą ryšį su grafikos menu. Menininkės kūryba yra įvairiapusiška.
Vienoje paveikslų grupėje dominuoja vientisas, kitoje paveikslų grupėje dominuoja suskaidytas siužetas. Meninis naratyvas sustiprinamas ryškiai raudonos spalvos koloritais. Kūriniuose taip pat dominuoja mėlyna, žalsva, juoda spalvos.
Tapytojos Rūtos Levulienės paveikslai iš kitų menininkų kūrinių išsiskiria savitu meniniu pasakojimu, ryškiu raudonos spalvos perteikimu ir žaismu, meistrišku abstrakčios tapybos tapymo manieros įvaldymu bei glaudžiu ryšiu su grafika. R. Levulienė, pasinaudodama geometrizuotų formų pasakojimu, kuria tolimą ir artimą, pažįstamą ir tuo pačiu neatpažįstamą pasaulį, kurį žvelgdami į paveikslus skirtingai susikuriama patys. Parodos organizatoriai: VšĮ „Gabrielės meno galerija“, Verslo centras „Vertas“ ir Rūta Levu art gallery. Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė.


8079268
Nuo liepos 31 d. iki rugpjūčio 31 d. Kauno miesto muziejaus skyriuje M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje (K. Petrausko g. 31) veikė fotomenininkų dueto Rimgaudo Malecko ir Dangirutės Maleckienės retrospektyvinės parodos atidarymas ir filmų, reprezentuojančių menininkų kūrybą, peržiūra.
Apie menininkus ir parodą:
Fotomenininkas Rimgaudas Maleckas (g. 1934) yra vienas svarbiausių modernistinės fotografijos (fotografikos) pradininkų Lietuvoje. 1959 m. jis baigė Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą (režisūrą), o 1982 m. VU įgijo žurnalisto specialybę. 1963 m. su kitais menininkais įkūrė Kauno fotoklubą bei ilgą laiką jam vadovavo kaip pirmininkas. Fotografas taip pat yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Ilgą laiką Rimgaudas Maleckas gyveno ir kūrė Kaune, šiuo metu gyvena Palangoje.Parodose bei aukcionuose menininkas intensyviai dalyvauja nuo 1959 m., o nuo 2008 m., naudodama panašią techniką ir stilistiką, iš kitos veiklos srities į menų pasaulį atėjo ilgą laiką savo vyro kūrybą stebėjusi fotomenininko žmona, dabar jau fotomenininkė, Dangirutė Maleckienė. Šių menininkų darbai labai įvairūs: peizažai, psichologiniai portretai, režisūrinė fotografija, religiniai siužetai. Darbuose jaučiama ir grafikos, ir fotografikos įtaka. Fotomenininkai yra išleidę net dvi jų kūrybą reprezentuojančias menines knygas-albumus. Poros darbuose jaučiama prasminga formų visumos harmonija. Fotomenininko Rimgaudo Malecko portretai ypač subtilūs, autorius didelę reikšmę teikia meninės kompozicijos detalėms bei netikėtai formos išraiškai. Visuose menininkų kūrybos laikotarpiuose vyrauja vieninga darbų visuma, fotografijose itin svarbi forma ir kompozicija: linijos, dėmių išdėstymas, šviesos efektai, juodos ir baltos spalvų deriniai, plokštuma bei simetrija ir asimetrija, kurios yra viena iš sudėtingiausių meninės raiškos priemonių
Šiuo metu fotomenininkai dalyvauja projekte „Kauno ir užsienio menininkų apsikeitimo programa“, todėl jų kūrybą pristatančiame filme reprezentacinis tekstas pateikiamas anglų kalba.

Projekto organizatoriai: Kauno miesto muziejus, VŠĮ „Gabrielės meno galerija“, projekto rėmėjas Kauno miesto savivaldybė.

Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė

 

Jovitos Glemžaitės - Matuzienės paveikslas "Kelyje II"
Jovitos Glemžaitės - Matuzienės paveikslas "Kelyje II"

Nuo 2015 metų birželio 25 d. (ketvirtadienio) Vilniuje, Verslo centre „Vertas“ (adresu Gynėjų 16, Vilnius), veikė tapytojos Jovitos Glemžaitės-Matuzienės autorinė tapybos darbų paroda.

Jovita Glemžaitė-Matuzienė – viduriniosios kartos tapytoja. 1977 m. ji baigė J. Naujalio dailės mokyklą, 1978–1984 m. mokėsi Vilniaus dailės institute (dabartinėje VDA) ir jį baigusi įgijo tapybos pedagogės specialybę. Šiuo metu menininkė gyvena ir kuria Kaune, dirba dailės mokytoja metodininke A. Martinaičio dailės mokykloje, nuo 1992 metų yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Menininkė nuo 1988 m. intensyviai dalyvauja grupinėse parodose ir rengia autorines parodas, yra surengusi parodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Graikijoje, JAV, Vokietijoje, Švedijoje.
Menininkės Jovitos Glemžaitės-Matuzienės kamerinėje septynių darbų parodoje pristatomi abstrahuoti tapybinių peizažų fragmentai. Kiekvienas jų turi ne tik skirtingas sukūrimo istorijas, bet ir skirtingus vaizduojamų ženklų bei potėpių fragmentus. Autorės pristatomuose paveiksluose dominuoja tokie pavadinimai kaip „Kelyje“, „Pakrantė“, „Juodosios gulbės kerai“, yra pora peizažų iš paveikslų ciklo „Taujėnų dvaro istorijos“. Jovitos Glemžaitės-Matuzienės kūrybai didelę įtaką turėjo gamta, buvimas jos apsuptyje, kelionių įspūdžiai, senos fotografijos, šviesos ir šešėlių žaismas. Visuose pristatomuose paveiksluose dominuoja dinamiška ir ekspresyvi paveikslo kompozicija, ekspresyvūs ryškių spalvų potėpiai – geltoni, mėlyni ir žalsvi. J. Glemžaitės-Matuzienės kūryboje itin svarbūs filosofiniai apmąstymai, kiekviename kūrinyje menininkė pasineria į filosofinius svarstymus ir reflektuoja amžinybės bei laikinumo sampratą, kuri paveiksluose atsiskleidžia pasitelkiant tam tikrai temai pasirinktus ženklus ar fragmentus. J. Glemžaitės-Matuzienės paveiksluose yra labai svarbus ryšys su grafikos menu, ypač tai ryšku kūriniuose „Kelyje“ ir „Voyageur“ (pranc. kl. – „Keliautojas“). Dažname menininkės kūrinyje sutinkamas kelio ir kelionės motyvas, pasitelkiant „Perpetum mobile“ sąvoką įprasminama amžino judėjimo per keliones laiku tema.
Autorinę Jovitos Glemžaitės-Matuzienės tapybos darbų parodą organizuoja verslo centras „Vertas“ ir VŠĮ „Gabrielės meno galerija“.

Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


Petro Vaičiulio fotografija „Tiltas per Nerį“. 2013 m.
Petro Vaičiulio fotografija „Tiltas per Nerį“. 2013 m.

Nuo 2015 metų gegužės 29 d. iki liepos 31 d. Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus skyriuje (adresu K. Petrausko g.31) veikė kauniečio fotomenininko Petro Vaičiulio paroda „Kauno vaizdaraščiai“. Šią parodą Kauno tema neatsitiktinai pasirinkta surengti vienoje iš Kauno miesto muziejaus erdvių.
Petras Vaičiulis gimė 1955 metais Žemaitijoje, Skuodo rajono Mikytų kaime, mokėsi Šačių vidurinėje mokykloje, studijavo Vilniaus statybos technikume. Menininkas itin aktyviai dalyvauja visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, įvairiuose miestuose rengia autorines parodas, fotografuoja kultūrinių renginių akimirkas. Jis yra Kauno žemaičių kultūros draugijos narys, palaiko glaudžius ryšius su Kauno latvių klubu „Dauguva“, yra dalyvavęs „Atgajos“ paminklosaugos klubo gyvenime, lietuvių ir latvių vienybės draugijos veikloje.
Fotomenininkas Petras Vaičiulis yra ne žmonių, ne daiktų, o gamtos fotografas. Jo darbuose dažnai sutinkamas peizažo žanras. Menininką be galo domina tai, ką mes vadiname kasdienybės akimirkomis, kurias ne visada pastebime vaikščiodami skirtingais miesto kampeliais. Parodoje pristatytos 2013–2015 m. sukurtos menininko fotografijos. Petras Vaičiulis fotografuodamas peizažus dažnai pastebi tai, ko nemato kiti: saulėlydį Santakoje, ankstyvą rytą Kauno mariose, įvairių švenčių akimirkas Kauno miesto centre, neliko nepastebėtos ir įvairios Kauno miesto senamiesčio vietos. Menininko fotografijose labai svarbus santykis su jį supančia aplinka, jos detalėmis ir su užfiksuotais praeiviais. Per kai kurias dažnai pastebimas detales menininko fotografijose atsiskleidžia sąsajos su grafikos menu.
Fotografas Petras Vaičiulis yra aktyvus, nerimstantis, pastabus, ieškantis ir turintis savitą kūrybos stilių. Pagrindinis fotomenininko kūrybos credo yra surasti, užfiksuoti tai, kas gražu, ir parodyti kitiems.
Menininkas šiuo metu dalyvauja Kauno ir užsienio menininkų profesionalų apsikeitimo programos I dalyje. Šiame projekte bus pristatoma taip pat ir Kauno menininkų kūryba. Projekto organizatoriai: Kauno miesto muziejaus M ir K. Petrauskų muziejaus lietuvių muzikos skyrius, VŠĮ „Gabrielės meno galerija“, projekto rėmėjas Kauno miesto savivaldybė.


Medijų menininko doc. dr. Remigijaus Venckaus parodos plakatas.
Medijų menininko doc. dr. Remigijaus Venckaus parodos plakatas.

2015 metų gegužės 6 d. Kauno miesto muziejuje, M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus skyriuje (adresu K. Petrausko g. 31 ), veikė medijų menininko doc. dr. Remigijaus Venckaus autorinė paroda „Amnezija. Tušti ekranai“.
R. Venckus gimė 1981 m. Šiaulių rajone, Vijolių kaime. 2004 m. Šiaulių universitete baigė dailininko grafiko specialybę, 2006 m. įgijo meno istoriko magistro laipsnį. 2014 m. Vilniaus dailės akademijoje apgynė menotyros daktaro disertaciją tema „Jacques’o Derrida dekonstrukcijos taikymas videomeno tyrimui“. Jis surengė per dvidešimt autorinių parodų Lietuvoje bei keletą užsienyje. Taip pat R. Venckus žinomas kaip medijų ir meno kritikas. Šiuo metu R. Venckus yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius, docentas ir Vytauto Didžiojo universiteto docentas.
Parodoje menininkas pristato šiuolaikines fotografijos abstrakcijas. Fotografijose dominuoja mėlynos spalvos plokštumos, persipinančios su baltos ar šviesesnės mėlynos spalvos atspalviais. Pristatomoje kolekcijoje autorius didelį dėmesį skiria turiniui. Šių darbų atsiradimui ir kūrybiniam įgyvendinimui įtakos turėjo John’o Cage’o kūrinys 4’33″ (4 min. 33 sek). Parodai pasirinkdamas ekranų temos pavadinimą, autorius siekia žiūrovui perduoti tam tikrą užkoduotą informaciją. Svarbiu akcentu tampa pasakojamoji istorija – naratyvas, bei tai, kaip jis pateikiamas. „Naujoji mano kūrinių kolekcija, pavadinta „Tušti ekranai“, nusikrato intencijos žymėti ką nors aiškaus ir specialaus. Šis ciklas – tai klausimas apie nebuvimo buvimą, netikrovės tikrumą, neplokštumos plokštumą, neerdvės erdvę, nepatirties patirtį, nekaltės kaltę.“ – Pasakojo menininkas. Parodos kūrinių kolekcija – tai menininko žaidimas, kurio metu vaizduojami abstraktūs dalykai, ir tuo pačiu nevaizduojama nieko, paliekant plačias erdves žiūrovo interpretacijoms.
Įdomus sutapimas: tą patį mėnesį doc. dr. Remigijaus Venckaus autorinė paroda „Susikertančios linijos. Berlynas“ veikė LR. Ambasadoje Berlyne, Vokietijoje. Taip pat ši menininko paroda yra vienas iš pagrindinių šiais metais vykstančių VDU medijų dienų renginių, organizuojamų bendradarbiaujant su Vytauto Didžiojo universitetu.
Daugiau informacijos apie menininko kūrybą galite rasti menininko tinklalapyje www.amnesia.venckus.eu.
Parodos organizatoriai – Kauno miesto muziejus bei VŠĮ „Gabrielės meno galerija“. Parodos rėmėjas „Dantų priežiūros centras“. Parodos partneriai – „Medijų meno dienos“ ir Kazimiero Simonavičiaus universitetas.

Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


Medijų menininko doc. dr. Remigijaus Venckaus parodos plakatas.
Medijų menininko doc. dr. Remigijaus Venckaus parodos plakatas.

2015 m. balandžio 21 d. LR ambasadoje Vokietijoje veikė autorinė doc. dr. Remigijaus Venckaus fotografijos paroda „Susikertančios linijos. Berlynas“.
Remigijus Venckus yra ne tik fotografas, tačiau ir videomenininkas, ir medijų meno kūrėjas, tad fotografijų paroda „Susikertančios linijos. Berlynas“ bus papildoma jo videodarbais. Menininkas dažnai lankėsi Berlyne, domėjosi miesto muziejuose ir galerijose eksponuojamais meno kūriniais. Ši paroda sukomponuota iš anksčiau jo sukurtų fotografijų serijų „Dienoraščių vietos“ ir esė rinkinio „Berlyno dienoraštis“. Dažniausiai menininko darbams būdinga nespalvota, minimali forma. Vėliau fotomenininkas pradėjo eksperimentuoti spalvomis, o kompozicijos centre atsirado žmogus, tikriausiai, kelionės metu sutiktas pakeleivis(-ė). Menininko kelionė yra ilgas procesas, kurio metu svarbus savęs ir aplinkos tyrinėjimas, santykis su „kita“ erdve ir „kitu“ laiku bei laiko ir erdvės kontinuumu.
R. Venckus gimė 1981 m. Šiaulių rajone, Vijolių kaime. 2004 m. Šiaulių universitete baigė dailininko grafiko specialybę, 2006 m. įgijo meno istoriko magistro laipsnį. 2014 m. Vilniaus dailės akademijoje apgynė menotyros daktaro disertaciją tema „Jacques’o Derrida dekonstrukcijos taikymas videomeno tyrimui“. Jis surengė per dvidešimt autorinių parodų Lietuvoje bei keletą užsienyje. Venckus yra medijų ir meno kritikas. Šiuo metu yra dviejų universitetų – Vytauto Didžiojo universiteto Šiuolaikinio menų katedros, Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenė ir ekonomikos instituto – docentas.
Pranešimas žiniasklaidai parengtas pagal parodos kuratorės Gabrielės Kuizinaitės tekstą.
Daugiau informacijos apie menininko kūrybą: www.venckus.eu, www.amnesia.venckus.eu
Organizatoriai: LR kultūros atašatas Vokietijoje, VŠĮ Gabrielės meno galerija.
Projekto partneriai: Lietuvos kultūros institutas, Kazimiero Simonavičiaus universitetas.
Parodą bei menininkų viešnagę Berlyne remia LR kultūros ministerija.


Fotomenininko Arūno Kulikausko fotografija
Fotomenininko Arūno Kulikausko fotografija

Nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki gegužės 5 d. Kauno miesto muziejaus skyriuje, M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje (adresu K. Petrausko g. 31) veikė fotomenininko Arūno Kulikausko pinhole technikos autorinė fotografijos paroda „Fotonų gaudymas“.
„Viskas pasaulyje yra paprasta, kol mes nesukomplikuojame“ (Arūnas Kulikauskas). ARŪNAS KULIKAUSKAS gimė 1959 metais Kaune, Žaliakalnyje. Baigė J. Naujalio meno mokyklą, po to tuometinį Vilniaus dailės institutą. Kiek padirbęs Lietuvoje, apkeliavęs daug Tarybų Sąjungos vietų, miestų ir kalnų, pasižvalgęs ir užpoliarėje, ir Sibire, aktyviai dalyvavęs tuometiniame kultūriniame Lietuvos gyvenime bei Sąjūdžio veikloje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išvyko gyventi į Niujorką. Po ilgų klajonių ir žvalgymosi po pasaulį bei visokių nuotykių, po 22 metų su šeima vėl grįžo gyventi į Lietuvą. Į kaimą. Arūnas Kulikauskas yra surengęs kelias autorines fotografijos parodas ir dalyvavęs daugelyje grupinių parodų ir įvairių renginių pasaulyje. Jo darbų yra įvairiose muziejų, galerijų ir asmeninėse kolekcijose. Darbai ir technika yra pristatomi ir keliose knygose.
Paskutinius 15 metų dirba daugiausia su „Polaroid“ medžiagomis. Šioje parodoje darbai yra atlikti savadarbėmis pinhole kameromis ant „polaroidų“, kurie vėliau buvo naudojami kaip negatyvai – nuskaitomi, o tada fotografijos didinamos iki norimo formato ir spausdinamos ant tradicinio archyvinio fotopopieriaus.
„Šviesos gabalėlis, vadinamas fotonu, atskilęs nuo Saulės, perskridęs kosmoso platybes iki Žemės, nusileidžia ant daikto ir, atsimušęs į jį, atkeliauja per mano aparato skylutę, nefiltruotas jokio stiklo, palieka pėdsaką… Taip atsiranda atvaizdai, kuriuos matote šitoje parodoje. Taip dirbdamas aš supratau, kad dirbu atvirame kosmose. Ne juokai.“ – apie išskirtinę kūrybos techniką kalbėjo Arūnas Kulikauskas

Apie Arūno Kulikausko autorinę fotografijų parodą „Fotonų gaudymas“ galima paskaityti žiniasklaidoje http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-04-09-atidaryta-aruno-kulikausko-personaline-fotografiju-paroda-fotonu-gaudymas/129525#.


Fotomenininko Giedriaus Liago kūrinys iš serijos „Šiapus anapus“. 2006 m.
Fotomenininko Giedriaus Liago kūrinys iš serijos „Šiapus anapus“. 2006 m.

2015 m. vasario 4 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje atidaryta fotomenininko Giedriaus Liago kamerinė fotografijų paroda.
Giedrius Liagas gyvena ir kuria Kaune. 1984–1988 m. jis lankė Arūno Kulikausko fotografijos studiją, 1988–1989 m. mokėsi Vilniaus fotografijos mokykloje, o nuo 1989 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Menininkas dėstė fotografiją Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete ir Vytauto Didžiojo universitete, yra surengęs nemažai autorinių parodų Lenkijoje, Latvijos fotografijos muziejuje, Rygoje, Anglijoje, Vokietijoje. G. Liago darbų yra Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, Lietuvos dailės muziejuje, Lietuvių dailės muziejuje Čikagoje, Metropoliteno muziejaus kolekcijose, taip pat Tokijuje. Svarbiausi autoriaus darbų ciklai: „Eksperimentas“ (1989), „Muitinės gatvės gyventojai“ (1990), „Albumas“ (1995), „Porininko paieška“ (2005), „Šiapus anapus“ (2006) ir kt. Šioje parodoje G. Liagas pristatė dvi nedideles fotografijų serijas: „Šiapus anapus“ ir „Pirmi metai po pasaulio pabaigos“.
Fotografijų serijoje „Šiapus anapus“ išreiškiamas subtilus santykis su gamta, kuriamoje jūrinėje abstrakcijoje ryškėja laivų kontūrai. Atrodytų, kad ši dailėje ir fotografijoje itin dažna tema turėtų būti pateikiama tradiciškai, tačiau autorius tapybiškai „išplukdo“ vaizdą, kurdamas spalvinių niuansų kupiną simbolinį paveikslą. Spalviškai niuansuota emocija minėtame cikle asociatyvi, iš gamtinio fotografinio vaizdo pereinanti į simbolizuotą pasaulio vaizdinį. Cikle „Pirmi metai po pasaulio pabaigos“ taip pat konkretybė (figūra, jos dalis) tampa fotografijos kompozicijos dalimi, ne konkretybe, bet forma tampa dažnos fotografijos pagrindu.
Fotomenininkas Giedrius Liagas priklauso postmodernizmo krypčiai. Menininko kūryboje yra svarbi forma ir turinys.
G. Liago parodą galima pamatyti prieš spektaklius.

Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


Egidijos Brinkytės paveikslas „Angelo plazdėjimas“. 90 X 90, drobė, akrilas, 2014 m.
Egidijos Brinkytės paveikslas „Angelo plazdėjimas“. 90 X 90, drobė, akrilas, 2014 m.

Nuo 2015 m. vasario 8 d. Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios konferencijų salėje renginio „Dialogas, Žodis ir spalva“ metu, po aktorės, režisierės Birutės Mar programos, vyko menininkės Egidijos Brinkytės autorinės parodos „Angelų muzika“ atidarymas.
Egidija Brinkytė gimė, užaugo ir mokėsi Pajūryje (Šilalės r.). 2001–2004 m. studijavo Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų studijų centre ir įgijo molbertinės apybos kūrinių restauravimo ir konservavimo specialybę. 2004–2006 m. Šiaulių universiteto menų fakultete įgijo dailės ir dizaino specialybę bei dailės pedagogo kvalifikaciją, o po keleto metų, 2015 m., apgynė tapybos magistro laipsnį.
Apie savo susidomėjimą religine tematika autorė pasakojo: „Angelų tema man liko per plenerą „Anykščiai – angelų miestas“, kurį pernai organizavo Angelų muziejus. Savo paveiksluose angelus vaizduoju ir kaip asmeniškumo turinčias būtybes, ir kaip šmėklas, ir kaip mistines būtybes. Kiekvienas iš mūsų skirtingai įsivaizduojame, sapnuojame ar net matome angelus. Šioje parodoje Jūs galite pamatyti, kokius angelus matau aš, kaip spalvomis ir linijomis angelai kuria savo muziką ir šokį Jums. Manau, kiekvienas šioje parodoje atras sau artimą angelą.“

Rengėjų informacija


Vilijos Kailiūtės fotografijų parodos fragmentas.
Vilijos Kailiūtės fotografijų parodos fragmentas.

Fotomenininkė Vilija Kailiūtė į fotografiją atėjo iš taikomųjų mokslų. Jos pažintis su fotografijos menu prasidėjo prieš gerą dešimtmetį. 1993 metais Lietuvos fotomenininkų sąjungoje ji lankė specializuotus fotomeno kursus. Yra dalyvavusi grupinėse fotografijos parodose, kurias organizavo LFS, bei grupinėse fotografijos parodose Čikagoje, JAV, kurias organizavo išeivijos fotomenininkas Algimantas Kezys. Menininkę domina miesto tematika, kuri išreiškiama per fotografines abstrakcijas. Pasak autorės, miestas yra ta vieta, kur susipina mintys ir emocijos, tai amžinas judėjimas ir dinamika, kai judėjimo slinktis ir trajektorijas ima diktuoti miesto dvasia. Žmogus tarsi tampa jo įkaitu, tačiau kartu miestas jį ir išlaisvina. „Taip šios konstrukcijos įtraukė mane ir virto abstrakčiais paveikslais, atspindinčiais miesto ritmą“, - pasakojo menininkė. Nuo 2014 menininkė aktyviai dalyvauja bendrose menininkų parodose ir rengia personalines parodas. Jau buvo surengusi parodą Kauno miesto Savivaldybės viešojoje Kudirkos bibliotekoje, Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje.
Jos fotografijoms būdinga aiški meninė kompozicija, darbai išsiskiria spalvine įvairove nuo tamsių iki ryškių spalvų, kontrastais ir paralelėmis. Kai kurių darbų kompozicijos pagrindu tampa geometrinė forma ar figūra. Vilijos urbanistinė abstrakti fotografija pasiūlo kiek mistinį, apgaubtą paslapties miesto vaizdinį, kviečiantį žiūrovą į kelionę po racionalaus pastovumo ir emocinio subjektyvumo miesto pasaulį.
Pristatomi fotomenininkės darbai iš fotografijų serijos "Miesto dvelksmas". Atlikimo technika: paklijuoti ant kartono. Formatas 80 X 40 cm. Menininkės kūrybą pristato Gabrielegallery


Fragmentai iš Oksanos Judakovos parodos Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje. Fotografavo Gabrielė Kuizinaitė.
Fragmentai iš Oksanos Judakovos parodos Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje.
Fotografavo Gabrielė Kuizinaitė

Nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki gruodžio 31 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje veikė menininkės O. Judakovos kamerinė grafikos ir fotografijos darbų paroda.

Oksana Judakova yra gimusi 1972 metais Altajuje. Užaugusi Lietuvoje. Tytuvėnuose baigė vidurinę mokyklą, studijavo taikomąją grafiką Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultete ir VDA Kauno dailės institute, kur įgijo menų bakalauro laipsnį. 2003–2012 m. menininkė gyveno Niujorke. Prieš kelerius metus su šeima grįžo gyventi į Lietuvą. Šiuo metu gyvena Veprių krašte, Ukmergės rajone. Pastaruoju metu grafikė aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir Amerikoje. Ji kuria fotografijos ir grafikos srityje.
Pristatoma nedidelė fotografijos serija apie lietuviams nedaug pažįstamą Altajaus kraštą „Altajaus kalnai“. Fotografijose fiksuojamas kalnų grožis, jų didingumas ir paslaptingumas. Kiekviena menininkės fotografija yra unikali savo pasakojimo autentika. Apie šį nuotraukų ciklą Oksana pasakoja: „Altajus yra mano gimtinė. Tačiau ją savo akimis pirmą kartą pamačiau tik būdama virš trisdešimties metų. Pavydėtinas jausmas! Pamatyti šalį, kurioje gimiau ir augau ir kurią tik galėjau įsivaizduoti iš V. Almanio knygų ir savo ryškių stiprių sapnų. Ir kokia laimė pajutus, kad kvapą kartais gniaužianti tikrovė atitinka pačius gražiausius ir drąsiausius įsivaizdavimus ir sapnus. Kaip žinia, Altajaus kraštas didelis. O Altajaus Respublika mažutė. Bet joje susitelkęs pats Altajaus kalnų grožis. Ten ir šventas kalnas Belucha, ir turkio spalvos Katunė, ir vešlios alpinės pievos, ir pusdykumės. Šios parodos fotografijos yra iš pirmos ir antros mano kelionės į gimtąjį Altajų. Ar dar kartą teks aplankyti tą nuostabų kraštą, – nežinau.“
Parodoje taip pat eksponuojami didelio kruopštumo reikalaujantys nedidelio formato grafikos darbai. Kurdama grafikos darbus menininkė naudoja skirtingas technikas. Šioje parodoje pristatomi darbai yra atlikti lino raižinio technika. Nedidelio formato grafikos darbai yra vizualiai įtaigūs savo forma ir subtilūs detalėmis bei simbolika. Parodos darbai nesudaro vientiso darbų ciklo.
„Dažnai pati nustembu, kaip kiekvienas, net lengviausias kaltuko brūkštelėjimas, palieka pėdsaką atspaude. Kažkada skaičiau, kad rusų dailininkas M. A. Vrubelis buvo taip sužavėtas paprastu pieštuku, kad tikėjo, jog juo įmanoma nupiešti vaivorykštę. Taip ir aš tikiu lino raižinio technika.“ – teigia mažosios grafikos darbų autorė.
Menininkės kūrybą pristato Viešoji įstaiga „Gabrielės meno galerija“.


Fragmentai iš fotomenininko Edmundo Kolevaičo parodos „Pangea“ atidarymo Kauno miesto savivaldybėje: iš kairės fotomenininkas Edmundas Kolevaitis, menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė, fotomenininkas Aleksandras Macijauskas ir fotomenininkas Raimondas Puišys.
Fragmentai iš fotomenininko Edmundo Kolevaičo parodos „Pangea“ atidarymo Kauno miesto savivaldybėje: iš kairės fotomenininkas Edmundas Kolevaitis, menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė, fotomenininkas Aleksandras Macijauskas ir fotomenininkas Raimondas Puišys.

Nuo 2014 metų spalio 15 d. iki lapkričio pabaigos Kauno miesto savivaldybės administracinėse patalpose (adresu Laisvės al. 94 A) veikė fotomenininko Edmundo Kolevaičio autorinė paroda „Pangea“. Renginyje dalyvavo menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė ir žinomas fotomenininkas Aleksandras Macijauskas.
Fotomenininkas Edmundas Kolevaitis gimė 1952 m. rugsėjo 16 dieną Duobiškiuose, Šakių rajone. 1975 metais baigė Kauno politechnikos institutą. Jis yra aktyvus Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 2002 metų. 2005 metais menininkui suteiktas Meno kūrėjo statusas.
Pasak menininko, žmogaus veidas yra neišsemiamas, jis nuolat besikeičiantis šios žemės unikumas. Ir nors mūsų veidai antropologiškai yra skirtingi, jie yra atviri, juose įsirašo viskas, kas būdinga žmogui. Žvelgdami į portretuojamojo veidą, mes atpažįstame, tai kas mus jungia ir galime atrasti „Pangea“. Menininko darbai lietuviškosios fotografijos istorijos kontekste išsiskiria tiek tematika, tiek specifine stilistika. Nors menininko kūrybinis procesas dažnai vyksta ne Lietuvoje, o tolimosiose šalyse – Indijoje, Tanzanijoje ar netgi Kolumbijoje, – pagrindiniu jo vaizduojamuoju simboliu fotografijose visgi išlieka portretuojamasis asmuo. Menininkas savo kūrybos stilistikai jau ištikimas daugiau nei gerą dešimtmetį. Šiuose portretuose svarbiais akcentais išlieka ne tik egzotiškas portretuojamojo grožis, autorius įsijaučia ir į vaizduojamo herojaus būsenas, emocijas. Būdamas jau dažnu svečiu tolimosiose šalyse, autorius kitokį Rytų pasaulį mato, stebi savitu žvilgsniu ir iš netradicinio stebėjimo taško: jis ne tik fragmentiškai fiksuoja tam tikro įvykio ar portretuojamojo asmens detales, tačiau yra puikiai išanalizavęs šalies kultūros tradicijas ir papročius, kurios pagyvina fotografijos turinį.
Parodoje pateikiamoje fotografijų serijoje svarbi meninė kompozicija, portretuojamojo ryšys su egzotiška aplinka, išgyvenamosios akimirkos tam tikro fiksuojamo įvykio metu. Šios menininko fotografijos turi ne tik meninę, bet ir istorinę išliekamąją vertę.

Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


Fotomenininko Felikso Kerpausko parodos plakatas
Fotomenininko Felikso Kerpausko parodos plakatas

Nuo 2014 m. spalio 7 d. iki lapkričio 10 d. Kauno miesto muziejaus skyriuje M ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje (adresu Petrausko g. 31) veikė fotomenininko Felikso Kerpausko autorinė darbų paroda.
Feliksas Kerpauskas gimė 1933 metais Plungės rajono Tverų miestelyje, mokėsi Rietavo vidurinėje mokykloje, studijavo Vilniaus pedagoginio instituto lietuvių kalbos ir literatūros fakultete, Vilniaus Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, dirbo Skuodo vidurinėje mokykloje. 30 metų dirbo Kauno J. Dobkevičiaus vidurinėje mokykloje muzikos mokytoju. Fotomenininkas F. Kerpauskas fotografuoti pradėjo 1954 metais, o vėliau aktyviai įsitraukė į Kauno foto klubo veiklą. 1987 metais buvo priimtas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, jam suteiktas Meno kūrėjo statusas.
Autorius yra surengęs daug parodų įvairiuose Lietuvos miestuose, daugiausiai Kaune. Menininkas dažniausiai kuria peizažus, fiksuoja Kauno kultūrinį gyvenimą, draugų portretus ir visa, kas, pasak autoriaus, yra gražu. F. Kerpauskas pasakoja, kad jis fotografuoja, nes nori parodyti aplink esantį grožį kitiems. Svarbiausias jam – pasidalinimo džiaugsmas. Paskutiniojo dešimtmečio menininko kūryboje dominuoja akmenų ir medžio žaizdų tematika. Jis atranda akmens spalvingumą, o jo detalėse įžvelgia žmonių ar gyvūnų portretus, fotografuodamas akmenį jaučia jo spinduliuojančią energiją. Medžiai yra jo draugai. Fotomenininkas svarsto: „Medžiai yra mano draugai. Medžiai pradeda savo kovą su pagrindiniais savo priešais – žmonėmis. Medžiai gamina žmonėms pagrindinį jų gyvybės šaltinį – deguonį, o žmonės medžius iškerta paruošdami vietą automobilių stovėjimo aikštelėms. Gi automobiliai sudegina deguonį ir išmeta net į kosmosą. Medžiai moka gydyti savo žaizdas, tačiau ne visada jiems tai pasiseka. Medžiai lieka žaizdoti. Iš čia seka kita fotografijos tematika – medžių žaizdos“.

Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


Fragmentas iš fotomenininko Algimanto Kezio kamerinės parodos, Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje. Fotografavo Gabrielė Kuizinaitė.
Fragmentas iš fotomenininko Algimanto Kezio kamerinės parodos, Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje. Fotografavo Gabrielė Kuizinaitė.

Nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki lapkričio 15 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje veikė JAV gyvenančio fotomenininko Algimanto Kezio kamerinė fotografijų paroda „Miestovaizdžiai“.
Algimantas Kezys yra Lietuvoje ir išeivijoje puikiai žinomas fotomenininkas, menotyrininkas, leidėjas, parodų organizatorius. Parodoje eksponuojami menininko darbai, sukurti 1968–1999 metais. Parodą sudaro dvi dalys – portretai ir miestų architektūros fragmentai. Autorius pristato Lenkijos, Meksikos, Prancūzijos, Kanados, Brazilijos, Belgijos kelionių miestovaizdžius. Jam yra svarbu ne dokumentiškai fiksuoti lankomos šalies vietas bei žmones, bet kelionės metu patirtą įspūdį transformuoti, įsiklausant į detalę, atskleidžiant pastato, gatvės ar žmogaus charakterį. Įvairiais laikotarpiais sukurtų A. Kezio darbų objektu tampa ne tik vienos ar kitos šalies istorinis architektūros statinys, bet ir architektūros detalių fragmentai, netikėtos jungtys ir paralelės, pereinant nuo juodai balto fotografinio vaizdo prie spalvinių fotografikos variacijų. Savitu „Miestovaizdžių“ skiriamuoju bruožu tampa ir portreto žanras, autorių domina netikėta žmogaus veido išraiška ar žvilgsnis, nuotaika, portretuose ryškios etninės charakteristikos. Parodoje eksponuojami darbai yra iš Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyvų rinkinių.

Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė


Tapytojo Antano Andziulio darbas iš parodos „Ritmikos“.
Tapytojo Antano Andziulio darbas iš parodos „Ritmikos“.

2014 metų rugpjūčio 4 d. Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje (Laisvės al. 57) atidaryta fotomenininkės Vilijos Kailiūtės ir tapytojo Antano Andziulio abstrakcijų paroda „Ritmikos“.
Fotomenininkė Vilija Kailiūtė į fotografiją atėjo iš taikomųjų mokslų. Jos pažintis su fotografijos menu prasidėjo prieš du dešimtmečius. 1993 metais Lietuvos fotomenininkų sąjungoje ji lankė specializuotus fotomeno kursus. Yra dalyvavusi grupinėse fotografijos parodose, kurias organizavo LFS, bei grupinėse fotografijos parodose Čikagoje, JAV, kurias organizavo išeivijos fotomenininkas Algimantas Kezys.
Menininkę domina miesto tematika, kuri išreiškiama per fotografines abstrakcijas. Pasak autorės, miestas yra ta vieta, kur susipina mintys ir emocijos, tai – amžinas judėjimas ir dinamika, kai judėjimo slinktis ir trajektorijas ima diktuoti miesto dvasia. Žmogus tarsi tampa jo įkaitu, tačiau kartu miestas jį ir išlaisvina. „Taip šios konstrukcijos įtraukė mane ir virto abstrakčiais paveikslais, atspindinčiais miesto ritmą“, – pasakojo menininkė. Jos fotografijoms būdinga aiški meninė kompozicija, darbai išsiskiria spalvine įvairove nuo tamsių iki ryškių spalvų, kontrastais ir paralelėmis. Kai kurių darbų kompozicijos pagrindu tampa geometrinė forma ar figūra.
Tapytojas Antanas Andziulis gimė ir augo Kaune. Tapybos mokėsi Juozo Naujalio meno mokykloje, vėliau tapybą studijavo Vilniaus dailės institute, dar vėliau savo meistriškumą tikrino ir tobulino, anot autoriaus, „įvairiose papildomose studijose bei gyvenimo seminaruose“. Menininkas dažnai rengia autorines parodas, dalyvauja grupinėse parodose. A. Andziulio tapybinė stilistika yra paremta abstrakcija, jai tapytojas lieka ištikimas daugelį metų, tačiau savo meno gerbėjus nustebina ir vis naujomis idėjomis ir naujais darbais.
Atsitiktinai, o gal ir ne, šioje parodoje pristatomų menininko paveikslų koncepcija siejama su jo asmeninio gyvenimo emocine patirtimi: penktą vasarą sodyboje prieš užmigdamas mato tą patį senolių austą, akyse savo spalva ir ritmika mirgantį raštą. Šis vaizdinys ir tapo svarbiausia parodos darbų inspiracija. Menininkas mini datas, ieškodamas sutapimų, ir komentuoja naujojo darbų ciklo atsiradimo motyvus: „Šiais metais sukanka šimtas metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Taip pat šiais metais yra 90-asis mano motinos tekstilininkės gimtadienis. Prieš 30 metų baigiau VDI tapybos studijas.“ Antano Andziulio tapyboje yra svarbios ryškių koloritų geometrizuotos formos, emocinis ir ritminis turinio perteikimas per abstrakciją. Jo darbuose dominuoja skirtingų abstrakčių formų santykis, ryškių spalvinių koloritų vizualusis dialogas.
Šioje parodoje išvysime abstrakčių formų fotografijos ir tapybos dermę. Abiejų menininkų papildo darbai vienas kitą tiek turiniu, tiek forma, tačiau tuo pačiu siūlo prasmingą, netikėtą dialogą.

Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


 Fotomenininko Raimondo Puišio nuotrauka iš serijos „Aukštumos žemumos".
Fotomenininko Raimondo Puišio nuotrauka iš serijos „Aukštumos žemumos".

R. Puišio kūryboje itin svarbi kelionių ir ekspedicijų į kalnus tema. Ciklo „Aukštumos žemumos“ fotografijose autorius susitelkia ties gamtos stichijos, kalnų didingumo ir harmonijos su aplinka įamžinimu. Taip pat autorius reportažiškai fiksuoja alpinistų, keliautojų kasdienybę, dvasinės ištvermės pastangas kopiant į kalnus, nuolatinę išlikimo dramą ir akistatą su pavojais. Abi šios fotografijų serijos temos papildo viena kitą, jose ryškėja atida kalnų gamtovaizdžiui, kuris dažnai yra simbolinamas, bei žmonėms. R. Puišio fotografijas ženklina noras įamžinti kalnų didybę ir alpinistų kovos, būtinybės pasiekti tikslą įprasminimas.
Serija „Aukštumos žemumos“ 2012 m. publikuota to paties pavadinimo R. Puišio fotografijų albume. Šio albumo antrąją dalį sudaro Sankt Peterburgo vaizdai. Autorius neturi siekio dokumentiškai fiksuoti istorinio miesto vietas. Jo dėmesys sutelktas liuteronų kapinių, atskirų paminklų įamžinimui. Taip pat jis fotografuoja miesto gyventojų kasdienybę, neparadinę, reklamose nematomą miesto pusę.
Kiekviena R. Puišio pristatomo ciklo fotografija yra unikali savo pasakojimu apie kalnus, jų didybę, grožį ir paslaptingumą, nuotraukose gausu įvairių simbolių ir metaforų. Su menine įtaiga sukurti vaizdai įtraukia žiūrovą į kitokį, nepatirtą pasaulį, viliojantį savo egzotika ir unikalumu.

Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


Gintauto Skuodo fotografija „Kauno panorama“ 51 X 30, iš serijos „Tapybinė vizija“
Gintauto Skuodo fotografija „Kauno panorama“ 51 X 30, iš serijos „Tapybinė vizija“

Nuo 2014 m. birželio 5 iki liepos 31 d. Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų muziejaus lietuvių muzikos skyriuje (adresu K. Petrausko g. 31) veikė fotomenininko Gintauto Skuodo autorinė fotografijų paroda „Tapybinė vizija“.
Fotomenininkas Gintautas Skuodas fotografija susidomėjo daugiau nei prieš dešimt metų. Šiuo metu jis dirba reklaminės fotografijos srityje, taip pat kuria meninę fotografiją. Fotomenininkas autorius pamena, kad pirmasis jo fotoaparatas buvo CMENA 3 M. Dar lankydamas piešimo pamokas pas dailininką E. Siurvilą, perėmė daiktų piešimą plokštumomis, tuo metu jis išmoko derinti spalvas, „matyti” šviesos kritimą ant objektų. Tapybos pamokas autorius sėkmingai pritaikė ir fotografijoje.
Miestas yra tapęs daugelio šiuolaikinės fotografijos objektu. „Miestas – jo architektūra, gatvių ir stogų brėžinys, geografija, istorija ir kasdienybė – neaprėpiamas fotografijai. Bet jis – labiausiai intriguojantis objektas. Galbūt todėl visi didieji Lietuvos miestai per pastaruosius dvidešimt metų sulaukė fotografinių interpretacijų, dažniausiai patikslintų literatūriniais tekstais. Miestas, kuriame gyveni, pasidaro nuobodžiai pažįstamas – čia jau atmintinai moki kiekvieną plytą, stulpą, kiekvieną dangų tarp namų. Tapęs kasdieniu praeiviu, miestietis nebepastebi „architektūros paminklų“ ypatingumo, dėl kurio atkeliauja svetimi“. (A. Narušytė, „Lietuvos fotografija 1990–2010 m. Miestas" p. 91, 92).
Parodos ekspoziciją sudaro skirtingo formato fotografijos, atspaustos ant drobės, sukeliančios nemažai aliuzijų su tapyba. Autorius fiksuoja gerai žinomus Kauno ir Vilniaus miesto architektūros objektus (Vytauto bažnyčią, Rotušę, Soborą, Perkūno namą, funikulierių, Onos bažnyčią bei kitus Vilniaus miesto senamiesčio kampelius ir gatveles). Panoraminiuose Kauno peizažuose fiksuojama Santaka skirtingais metų laikais, tad kitas spalvinis gamtinis fonas ryškina vis kitokią perspektyvą, kaitą, kuria kontrastą.
G. Skuodo fotografijoje didelį vaidmenį atlieka spalva. Iš pirmo žvilgsnio jo darbus norisi gretinti su spalvotu atviruku, tačiau tai tik pirminis įspūdis, kuris itin greitai išsisklaido. Impresionistinė spalvų žaismė, subtilūs spalviniai niuansai, šviesos ir tamsos, šešėlių kaita suteikia fotografijoms mistinio paslaptingumo. Rūke, migloje ar vakaro prieblandoje paskendusi, kiek išblukusi pastato forma fotografijoje suabstraktėja, praranda realius kontūrus. G. Skuodo kuriama fotografinė intriga, netikėtas rakursas vilioja žiūrovą į dar nepažintą pasaulį. Autoriaus fokusuotas ar panoraminis žvilgsnis į pažįstamas, gerai žinomas Kauno ir Vilniaus miestų erdves pateikia itin individualius miestų vaizdinius, kuriuose svarbus ne tik istorinių erdvių fiksavimas, bet ir tapybinis štrichas, spalvinis niuansuotumas, vedantis į, atrodytų, kasdienybėje pabodusio miestovaizdžio simboliką.

Parodos kuratorė – Gabrielė Kuizinaitė


 Fotomenininkės Reginos Šulskytės autorinės fotografijų parodos plakatas.
Fotomenininkės Reginos Šulskytės autorinės fotografijų parodos plakatas.

Regina Šulskytė yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė. Ji surengė nemažai autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, pelnė tarptautinių apdovanojimų, Šiaulių miesto kultūros ir meno premijas (2005, 2009) už kūrybinius pasiekimus. Ji yra daugiau nei 300 fotografijos parodų kuratorė, fotografijos leidinių sudarytoja. R. Šulskytė dirba Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dailės katedroje fotografijos dėstytoja. Svarbiausi fotografijų ciklai: „Interpretacijos“ (1996–2003), „Susitikimai“ (2005), „Mano drabužiai“ (1997–2004), „Miegamajame“ (1997–2004), „Seserys“ (2006–2007), „Austria“ (2007), „Mano laikas“ (2011–2013).
Savo darbų seriją „Mano laikas” autorė pristato: „Mano laikas yra tas laikas, kuriame esu čia ir dabar, kai galiu kvėpuoti, regėti, jausti, patirti, išgyventi, o tada – viską užmiršti ir vėl prisiminti… Kartais mano laikas visiškai nesutampa su pasaulio laiku. Iš dalies dėl to ir jungiu keletą fotografijų, kurdama kitą, prisiminimų erdvę ir savo patirčių laiką. Ką toje kitoje erdvėje galime stebėti? Galbūt kambarius, kuriuose bent kartą miegojau, kiemą, kur žinau kiekvieną augalėlį, miško takelį, kuriuo bėgiojau vaikystėje, vaizdus per kambario langą ar peizažą su bažnyčia tolumoje – tai mano tėvo gimtinė. Toje erdvėje nutinka keistų dalykų, nors iš pažiūros, atrodo, pakankamai įtikinamų. Nežinant, kad fotografijoje vaizduoju mamą mergaitę, o pati esu suaugusi, tuomet čia nieko keisto nenutinka. Siekiau, kad mano sukurti fotografiniai vaizdai savotiškai taptų slenkančio žvilgsnio (arba slenkančios kameros) apžiūros teritorija ir taip bandžiau sugriauti sustabdytos akimirkos sąstingį.“
Reginos Šulskytės fotografijų cikle „Mano laikas” yra svarbu pajausti vaizduojamojo laiko slinktį, praeities ir dabarties ribų neapčiuopiamumą. Menininkė fotografijose fiksuoja save, savo artimiausius žmones – motiną, tėvą ir kitus šeimos narius, tarp kurių netikėtai įsiterpia žmonės iš praeities. Menininkės darbai įdomūs vizualine kalba, nuoseklūs turiniu ir atviri žiūrovo žvilgsniui.

Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


Fotomenininko Rimgaudo Malecko darbas iš serijos „Fotografikos abstrakcijos".
Fotomenininko Rimgaudo Malecko darbas iš serijos „Fotografikos abstrakcijos".

Buvę kauniečiai šiuo metu gyvena ir kuria Palangoje, o parodą Kaune rengia po ilgos pertraukos. Parodoje eksponuojami darbai, sukurti 2011–2013 metais.
Rimgaudas Maleckas yra laikomas vienu abstrakčiosios fotografijos pradininkų, kolegų dažnai vadinamas fotografikos tėvu. Kiek vėliau fotografija susidomėjusi ir intensyviai kurti pradėjusi menininko žmona Dangirutė Maleckienė kuria tokia pačia stilistika, neatitoldama nuo abstrakčios fotografikos rėmų. Pirmieji Dangirutės Maleckienės darbai buvo publikuoti 2007 metais „Nemuno“ savaitraštyje. Daugiau fotografikos darbų autorė sukūrė su vyru dirbdama pagal specialius užsakymus, iliustruodama tokias knygas kaip Kristijono Donelaičio „Metai“, Kazio Požėros „Nubruktų dilgėlių žiuponėlis“, „Gruzinų poezijos antologija“.
Pasak fotografo A. Vaitkevičiaus, R. Maleckas buvo vienas Lietuvos kūrėjų, davusių pradžią šiuolaikinei XX a. antrosios pusės meninei fotografijai. Žvelgiant į R. Malecko kūrybą formos ir estetiniu požiūriu, galima išskirti dvi pagrindines kūrinių grupes: vieniems būdingi formos eksperimentai, kiti daugiau stilizuoti, subjektyvūs.
Parodoje pristatyti Dangirutės ir Rimgaudo Maleckų darbai labai įvairūs: nuo psichologinių moterų portretų iki abstrakčių formų motyvų. Jų fotografijoms būdinga aiški meninė kompozicija, formos harmonija, juodai baltų laužytų linijų estetika. Kartais fotografai savo objektą ištirpdo šešėlyje, tamsoje. Tai ypač ryšku abstrakčiose fotografijose, kurioms būdinga mistika, paslaptingumas. Kaip pasakoja patys autoriai, jų kūrybai nemažai įtakos turėjo tuometinės užsienio (P. Mondriano, P. Klee, P. Picasso, J. Pollocko ir E. A. Cukermano) ir Lietuvos abstrakčios dailės atstovų bei kitų menininkų darbai.


Albertas Švenčionis „Kernavė“
Albertas Švenčionis „Kernavė“

Nuo 2014 m. sausio 17 iki balandžio 1 d. Kauno klinikose, Endokrinologijos skyriuje, veikė fotomenininko Alberto Švenčionio autorinė fotografijų paroda iš serijos „Lietuvos piliakalniai“. Paroda surengta bendradarbiaujat su galerija „Aukso pjūvis“.

A. Švenčionis gimė 1955 m. spalio 14 d. Kaune. Baigė Kauno politechnikos institutą. Nuo 1983 metų yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.
Autorius yra sukūręs fotografijų serijas: „Juventus“ (1982–1984), „Karo veteranai” (1983–1984), „Ubagų žygis”, „Deportuoti žmonės“ (1988–1992), „Tautinės šventės“ (1992–1994), „Jazz“ (1986–1994), „Ties riba“ (1992), „Eksperimentai“ (1997). Už kūrybinę veiklą menininkas pelnė svarbius tarptautinius apdovanojimus: 1999 m. Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardą, Grand Prix, sidabro, bronzos medalius ir daugiau nei dvidešimt kitų apdovanojimų.
Neseniai A. Švenčionis savo kūrybos gerbėjams pristatė kitokį fotografijų ciklą „Lietuvos piliakalniai“, kuris gerokai skiriasi nuo ankstesnių fotomenininko darbų. Šį ciklą jis pradėjo kurti nuo 2005 metų. Parodos šia tema jau buvo eksponuotos Kaune, Vilniuje, Birštone, Prienuose, Marijampolėje.
Peizažas yra vienas populiariausių žanrų Lietuvos fotografijoje. A. Švenčionio pasirinkta piliakalnių tema aktualizuoja ne tik patį gamtovaizdį: gamtos motyvas jo fotografijoje susijungia su istoriniu kontekstu, pilies ar piliakalnio fiksavimas žadina istorinę atmintį, o pačios fotografijos, pasak autoriaus, kuriamos „diktuojant intuicijai, vidiniam balsui“. Ši subtili dermė suteikia fotografo darbams išskirtinumo.

Parodos kuratorė Gabrielė Kuizinaitė


 Raimondas Puišys "Tian Šanis" 2005 m.
Raimondas Puišys "Tian Šanis" 2005 m.

Nuo 2014 m. sausio 14 d. iki kovo mėn. Kauno klinikose, Endokrinologijos skyriuje, veikė fotomenininko Raimondo Puišio autorinė fotografijos paroda „Aukštumos žemumos“. Paroda buvo surengta bendradarbiaujant su galerija "Aukso pjūvis.
Raimondo Puišio asmenybę yra sudėtinga pristatyti trumpai. Tai keliautojas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, Rusijos geografijos draugijos narys. R. Puišys gimė 1963 m. Jurbarke, augo Alytuje, baigė studijas tuometiniame Lietuvos Žemės ūkio universitete. Fotografuoti menininkas pradėjo keliaudamas. R. Puišys – konkurso „Gamta – mūsų namai“ laureatas, Lietuvos ir Rusijos fotografijos konkursų prizininkas, pelnęs apdovanojimus už fotografijas, eksponuotas parodose Sankt Peterburge ir Tokijuje. Meilė gamtai ir žmonėms, siekis ateičiai išsaugoti nykstančių paminklų atminimą fotomenininką skatina fiksuoti gamtos kaitą, žmogaus būsenas, jo aplinką. Autorius fotografijose per asmeninį emociškai prisodrintą santykį pateikia įvairius mūsų dvasinio ir socialinio gyvenimo aspektus bei akcentuoja kultūrinio paveldo svarbą.
R. Puišio kūryboje itin svarbi kelionių ir ekspedicijų į kalnus tema. Ciklo „Aukštumos žemumos“ fotografijose autorius susitelkia ties gamtos stichijos, kalnų didingumo ir harmonijos su aplinka įamžinimu. Taip pat autorius reportažiškai fiksuoja alpinistų, keliautojų kasdienybę, dvasinės ištvermės pastangas kopiant į kalnus, nuolatinę išlikimo dramą ir akistatą su pavojais. Abi šios fotografijų serijos temos papildo viena kitą, jose ryškėja atida kalnų gamtovaizdžiui, kuris dažnai yra simbolinamas, bei žmonėms.
Serija „Aukštumos žemumos“ 2012 m. publikuota to paties pavadinimo R. Puišio fotografijų albume. Šio albumo antrąją dalį sudaro Sankt Peterburgo vaizdai. Autorius neturi siekio dokumentiškai fiksuoti istorinio miesto vietas. Jo dėmesys sutelktas liuteronų kapinių, atskirų paminklų įamžinimui. Taip pat jis fotografuoja miesto gyventojų kasdienybę, neparadinę, reklamose nematomą miesto pusę.
Kiekviena R. Puišio pristatomo ciklo fotografija yra unikali savo pasakojimu apie kalnus, jų didybę, grožį ir paslaptingumą, nuotraukose gausu įvairių simbolių ir metaforų. Su menine įtaiga sukurti vaizdai įtraukia žiūrovą į kitokį, nepatirtą pasaulį, viliojantį savo egzotika ir unikalumu.

Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


 Felikso Kerpausko darbas iš serijos „Pražydę akmenys".
Felikso Kerpausko darbas iš serijos „Pražydę akmenys".

Nuo 2013 m. liepos 16 d. iki rugsėjo 20 d. Kauno klinikose (Eivenių g. 2), Radiologijos klinikos Branduolinės medicinos skyriuje, buvo pristatyta kauniečio fotomenininko Felikso Kerpausko fotografijų paroda. Paroda buvo surengta bendradarbiaujat su galerija „Aukso pjūvis“. Parodoje pristatomi darbai iš fotografijų serijų „Akmenų pasaulis“, „Medžių žaizdos“ ir „Abstrakcijos“.

Feliksas Kerpauskas 1955 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Po studijų dirbo lietuvių kalbos mokytoju Skuodo vidurinėje mokykloje. Naujas gyvenimo etapas F. Kerpauskui prasidėjo atvykus į Kauną, kai 17-ojoje vidurinėje mokykloje pradėjo dirbti muzikos mokytoju. Menininkas aktyviai įsitraukė į Kauno foto klubo veiklą, o 1987 m. buvo priimtas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Nuo to laiko F. Kerpausko kūrybinė veikla išsiplėtė, autorius pradėjo dalyvauti grupinėse ir tematinėse parodose, surengė autorines parodas Kaune ir kituose Lietuvos miestuose.
F. Kerpausko fotografijos atskleidžia filosofišką autoriaus požiūrį į gamtą, fotografuojamą objektą. Paskutiniuosius šešerius metus menininkas fotografuoja akmenis ir teigia, jog jie yra labai gražūs. „Prieš pradėdamas fotografuoti akmenis domėjausi, ką gi jie kalba. Atkreipiau dėmesį į tai, kad akmenys įdomiai apauga kerpėmis, samanomis, ir atrodo, kad jie tarsi pražysta. Pirmoji mano sukurta serija vadinosi „Žydintys akmenys“. Akmuo turi savo spalvas, savo veidą, faktūrą, todėl kelia nemažai aliuzijų su žmogumi“, – pasakojo F. Kerpauskas.
Dar viena fotografą traukianti tema – medžiai. „Man įdomu, kaip medžiai geba išsigydyti žaizdas. Jei nupjauta medžio šaka nėra labai didelė, medis per tam tikrą laiką išsigydo šią žaizdą aptraukdamas ją nauja žieve. Medis yra gyvas, todėl man gaila žiūrėti, kaip Laisvės alėjoje kiekvieną pavasarį genimi medžiai. Medis pažįsta aplinką, jaučia mus, tik mes nesuprantame jų kalbos. Anksčiau senovės lietuviai garbino medį. Ąžuolas buvo šventas medis. Medis ne tik išaugina vaisius, bet ir savo žiedais gydo žmones“, – taip fotografijų seriją „Medžių žaizdos“ apibūdina autorius.
Parodoje eksponuojamos fotografijos atspaustos ant drobės. Ši technologija suteikia kūriniams tapybiškumo, grafiškumo įspūdį, perkelia fotografinį atvaizdą į kitos meno rūšies dimensiją.

Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


Nuo 2013 m. birželio 18 d. iki rugpjūčio 27 d. galerijoje „Aukso pjūvis“ veikė klaipėdiečio, fotografijos klasiko Vaclovo Strauko personalinė paroda „Kopos“.
Vaclovas Straukas Lietuvos fotografijoje įvardijamas kaip lyrinio realizmo atstovas. Temas šiai kūrybingai asmenybei diktavo pats gyvenimas. Kiekvienas iš autoriaus sukurtų fotografijos ciklų sietinas su vienu ar kitu jo gyvenimo etapu. Atradęs saviraišką fotografijoje, V. Straukas permąsto savo gyvenimo patirtis: vaikystę ant ežero kranto („Pamario motyvai“, „Kopos“), jaunystę, kai gyvenimo kelias pasuko Klaipėdos link („Jaunoji Klaipėda“), paauglystę ir darbo metus mokykloje („Paskutinis skambutis“). Jautri prigimtis, atida ir meilė gimtajam kraštui bei jo žmonėms formavo lyrišką pasaulėjautą, kuri laikui bėgant nuguldavo autoriniuose fotolakštuose. Taip kaupėsi nedidelės nuotraukų serijos, ilgainiui apjungtos į kelerius metus ar net kelis dešimtmečius vystomų temų fotografinius ciklus.
Kaip ir kūrybos pradžioje, kur fiksuojami objektai ar subjektai rikiuojami darniomis poromis, o likusi erdvė organizuojama apie jas, kaip traukos centrą (net ir tais retais atvejais, kai toks centras – saulė, eliminuojamas iš kadro), nuotraukos erdvė visada užpildoma iki kadro ribų. Skirtingai nei A. Zavadskis, V. Straukas neformuoja geometrinių smėlio ornamentų, neieško kaip J. Kalvelis ir švytinčios materijos, skleidžiančios mistišką šviesą iš nuotraukos vidaus. Viskas čia kur kas paprasčiau. Atviras šviesos šaltinis (ar jis sklistų iš kadro centro, ar iš užribio) formuoja daugiau ar mažiau realistišką Neringos kopų paveikslą. Gana dažnai naudodamas plačiakampį objektyvą, autorius susintetina erdves, pernelyg nesigilindamas į stichijos suformuotų kalvų sudedamąją dalį – smėlio kruopą, bet visada vaizduodamas kopą kaip smėlio darinį.
Ūkanose ar snieguose paskandintas kraštovaizdis, vėliau platesne analize atsiskleisiąs „Kopų“ cikle kuria būdingą vietovės atmosferą su išnyrančiais laiko ir vietos ženklais – senomis valtimis, džiovinamais tinklais, apledėjusiais vandenų telkiniais. Ir tik retoje fotografijoje stebima akistata su saule, kuri ateityje taps pagrindinių V. Strauko peizažų motyvu. Žmogus – neatsiejama aplinkos dalis, išlaikęs tiek fizinį, tiek ir dvasinį ryšį su ja. Jaunystė tokia pat nekalta ir kaimiška, persmelkta naivaus tikėjimo ir ilgesio kaip ir vaikystė. V. Strauko fotografiniai ciklai tarsi literatūriniai pasakojimai, kuriuose gyvenimo yra tiek, kiek jo geidžia parodyti pats autorius. Atrodo, kad fotomenininkas taip ir nepanoro visiškai atitrūkti nuo žodinės kūrybos, tiksliau, jos struktūrą panaudojo naujai raiškai, tik žodį keičia vaizdas. O tema išlieka ta pati – nepaneigtina meilė gyvenimui.

Tekstas menotyrininkės Danguolės Ruškienės, parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė.


Nuo 2013 metų gegužės 28 d. iki liepos pabaigos Šv. Jadvygos kalno ligoninėje, Berlyne, veikė žinomo fotomenininko Vidmanto Ilčiuko autorinė paroda „Fotografijos“ . Paroda buvo surengta bendradarbiaujant su galerija „Aukso pjūvis“.
Vidmantas Ilčiukas gimė 1957 m. Vilniuje. 1981m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės institute. Nuo 1979 m. dalyvauja tapybos ir fotografijos parodose. Jis yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 2004 ir 2008 metais jam skirtos LR Kultūros ministerijos meno kūrėjų individualios stipendijos. 2003 m. už fotografijas autorius pelnė tarptautinį Henkel apdovanojimą, skiriamą Vidurio ir Rytų Europos menininkams.
Šį pavasarį fotomenininko Vidmanto Ilčiuko kūryba Berlyne buvo pristatoma jau antrąjį kartą, balandžio mėnesį autoriaus darbai buvo eksponuojami Lietuvos Respublikos ambasadoje. Naujoje parodoje „Fotografijos“ menininkas pristato du fotografijų ciklus: „Miškas“ ir „Miestas“.
Fotografijų seriją „Miestas“ menininkas pradėjo kurti 2003 metais ir tęsia ją iki šiol. Vilniaus miestas yra mėgstama Lietuvos fotografų tema. Kiekvienas menininkas ją atskleidžia skirtingai: per architektūrines pastatų detales, gamtovaizdį, miesto istoriją ir kasdieninį gyvenimą. Tuo tarpu Vidmantas Ilčiukas į miestą žvelgia per filosofinę prizmę.
Šiame nuosekliame fotopasakojime jungiasi ir išsiskiria ženklai ir vaizdai, šviesa ir tamsa, spalvų ir šešėlių žaismas. Fotografijų kompozicijose – tamsiame fone ryškėjantys medžiai, architektūros objektai, kuriuos kartais išryškina, kartais slopina mėlynos spalvos atspindžiai gatvėse. Fotografijose V. Ilčiukas fiksuoja miesto tikrovės fragmentus tarsi savo paties vidinių išgyvenimų būsenas.
Kiek kitokia yra Vidmanto Ilčiuko serija „Miškas“. Gelbėdamiesi nuo nesibaigiančių civilizacijos problemų tradiciškai atsigręžiame į gamtą. Ji mums tarsi galima išeitis. Miško harmonija turėtų suteikti ateities perspektyvą. Tačiau, priklausomai nuo stebėtojo patirties, šie preciziški gamtos vaizdai gali žadinti skirtingus išgyvenimus. Tylioje miško statikoje pajuntame ir kažką bauginančio, keliančio nerimą.
Vidmanto Ilčiuko kūryba ir jo fotografijų meninė raiška itin plataus diapazono, konceptuali, neretai grindžiama reliatyvizmo, dualizmo, įvairiakrypčio judėjimo, priešpriešos idėjomis. Autorius nagrinėja įvairius sociokultūrinius, erdvėlaikio ir savivokos aspektus.
Pasak autoriaus, fotografijose susiduria tai, kas abstraktu ir konkretu, visuotina ir asmeniška, dėsninga ir atsitiktina, prasminga ir beprasmiška, tai, kas aišku ir kas sunkiau paaiškinama.

Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė


 

2013 metais LR Ambasdoje Berlyne buvo pristatyta žinomo Lietuvos fotomenininko Vidmanto Ilčiuko autorinė paroda „Miestas“. Paroda buvo surengta bendradarbiaujant su galerija „Aukso pjūvis“.
Vidmantas Ilčiukas gimė 1957 m. Vilniuje. 1981 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės institute. Nuo 1979 m. dalyvauja tapybos ir fotografijos parodose. Jis yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 2004 ir 2008 metais jam skirtos LR Kultūros ministerijos meno kūrėjų individualios stipendijos. 2003 m. už fotografijas autorius pelnė tarptautinį Henkel apdovanojimą, skiriamą Vidurio ir Rytų Europos menininkams.
Vilniaus miestas yra mėgstama Lietuvos fotografų tema. Kiekvienas menininkas ją bando atskleisti skirtingai: per architektūrines pastatų detales, miesto istoriją ar kasdieninį gyvenimą. Vidmanto Ilčiuko kūryba ir jo fotografijų meninė raiška yra itin plataus diapazono, konceptuali, neretai grindžiama reliatyvizmo, dualizmo, įvairiakrypčio judėjimo, priešpriešos idėjomis. Jai taip pat būdingi akcijos, performanso elementai. Autorius nagrinėja įvairius sociokultūrinius, erdvėlaikio ir savivokos aspektus.
V. Ilčiukas į miestą žvelgia pasitelkdamas filosofinę prizmę. Šiame nuosekliame fotopasakojime, kurį jis vadina „Miestu“ , jungiasi ir atsiskiria ženklai ir vaizdai, šviesa ir tamsa, spalvų ir šešėlių žaismas. V. Ilčiukas fiksuoja miesto tikrovės fragmentus tarsi savo paties vidinių išgyvenimų būsenas. Ši fotografijų serija, pasak Vidmanto, turi aliuzijų į Franzo Kafkos apsakymą „Pataisos darbų kolonijoje“. Neryškūs kontūrai, grafiti, tirpstantys tamsių spalvų ir formų atspindžiai kuria kiek fantasmagorišką šiuolaikinio miesto įvaizdį.
Pasak autoriaus, fotografijose susiduria tai, kas abstraktu ir konkretu, visuotina ir asmeniška, dėsninga ir atsitiktina, prasminga ir beprasmiška.. tai, kas aišku ir kas sunkiau paaiškinama.
Pranešimas spaudai parengtas pagal parodos kuratorės Gabrielės Kuizinaitės tekstą.
Projekto partneriai: Tarptautinis kultūros programų centras. Parodą bei menininkų viešnagę Berlyne remia LR kultūros ministerija.


2013 m. kovo 15 d. VŠĮ Kauno klinikinės ligoninės Dienos chirurgijos centre (Josvainių g. 2) atidaryta fotomenininko Algirdo Musneckio fotografijų paroda „Nidos panoramos“. Parodos sumanytojai gydytojas chirurgas Edmundas Žurauskas, fotomenininkas Algirdas Musneckis ir menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė. Renginio globėjas ligoninės direktorius Gediminas Abeciūnas.
Šiaulietis fotomenininkas Algirdas Musneckis fotografuoti pradėjo ir fotografija susidomėjo 1956 metais. Nuo 1971 metų jis yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Nuo 1972 m iki dabar aktyviai dalyvauja parodose, tačiau pastaruoju metu daugiausia fotografuoja Nidos gamtą ir kraštovaizdį.
Šioje nedidelėje jaukioje parodoje buvo eksponuojama 15 vidutinio formato panoraminių fotografijų, fiksuojančių įstabius Nidos peizažus. Su pertraukomis fotomenininkas Nidą fotografuoja ir į ją važinėja nuo 1973 metų, ne tik kaip poilsiautojas, bet ir kaip aktyvus Nidoje rengiamų fotografijos seminarų dalyvis. Šioje parodoje autorius fiksuoja mums gerai pažįstamus unikalius Nidos gamtos vaizdus: gražiąsias kopas, laivus mariose, augmeniją ir visa tai, kas suteikia gyvybingumo šiam gamtos kampeliui.
Akivaizdu, kad kuriant šią fotografijų seriją kito ne tik fotografijos technologijų galimybės, bet ir Nidos kraštovaizdis. Ruošdamasis šiai parodai autorius pasakojo: „Prieš 50 metų vasarotojų srautas į Nidą buvo daug mažesnis. Vėlai vakare negalėjai nueiti prie jūros, nes sutiksi piktus pasieniečius. Ant Parnidžio kopos galėjai pajusti pustomo smėlio dvelksmą. Nebuvo apžvalgos aikštelės, Saulės laikrodžio. Kasmet atvykęs pamatai Nidą vis kitokią. Tik jūra ir marios nesikeičia, o štai smėlio kopos keičiasi, apauga žolėmis ir krūmais, bet čia gražu ir saulei šviečiant ir lietui lyjant. Nuostabus Nidos miškas. Vaikštai po mišką – medžių pasaulį – ir vis ieškai atsakymų į įvairius gyvenimo klausimus.“
Fotografinė menininko patirtis, išlavinta intuicija ir ištobulinto vaizdo pagavimas leido sukurti įsimintiną fotografijų ciklą „Nidos panoramos“. Kiekvienas žiūrovas žvelgdamas į šias fotografijas, dar kartą išgyvena ir patiria vis kitokį emocinį santykį su jūra, mariomis, Nidos kopomis. A. Musneckio fotografijos atgaivina mūsų asmeninį santykį su stebuklingu ir unikaliu gamtos kampeliu.


 

Fotomenininko Vytauto Pletkaus fotografija iš serijos „Tiltai“.
Fotomenininko Vytauto Pletkaus fotografija iš serijos „Tiltai“.

Nuo 2013 m. vasario 21 d. iki balandžio 2 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje veikė autorinė fotomenininko Vytauto Pletkaus paroda „Tiltai“.
Paroda buvo surengta bendradarbiaujant su galerija „Aukso pjūvis“.
Vytautas Pletkus gimė 1955 m. Vilniuje. 1980 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą. 2003 m. buvo priimtas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Svarbiausios autoriaus fotografijų serijos: „Piliakalnio kaimo žmonės“ (1979–1983), „Invazijos“ (2002–2004), „Naktinis Kaunas“ (2002–2007), „Kauno tiltai“ (2003–2008), „Kauno fortų fragmentai“ (2004–2006), „Išeinantys“ (2005), „Teritorijos“ (2006), „Neperspektyvūs projektai“ (2008). 2011 m. V. Pletkui buvo paskirta Kauno meno kūrėjų asociacijos premija, tais pačiais metais – valstybinė Lietuvos kultūros ministerijos stipendija.
Pasak autoriaus, tilto tema jo fotografijose atsirado neatsitiktinai. Tiltas – tai urbanistinė intervencija į miesto aplinką. Dažnoje fotografijoje upės, kranto ir tilto ryšys yra sulydomas į vientisą paslaptingą erdvę, ištirpusią šešėlių bei atspalvių žaisme. Tilto forma, architektūrinis, geometrinis akcentas tampa fotografijos kompozicijos ašimi. V. Pletkaus fotografijų vaizdai tarsi sujungia dvi fotografines tradicijas. „Viena vertus, jo darbams būdingos racionalios taisyklingų tiltų architektūros formų kompozicijos, primenančios analitinius modernaus meno ieškojimus, erdvę ir trimačius objektus vaizduojant tapybos drobės ar fotografinio lakšto plokštumoje. Kita vertus, šias griežtas kompozicijas fotografas atranda tarsi iš XIX a. piktorialistinės fotografijos atplaukusiose miglose, kuriose išsisklaido fotografijas nuspalvinantys vakaro ar paryčių saulės spinduliai“ (Tomas Pabedinskas).
V. Pletkaus fotografijose yra itin svarbi estetika, jos išsiskiria preciziška techninio atlikimo kokybe. Ciklo „Tiltai“ fotografijose autorius išgrynina abstrakčias tiltų formas, niuansuoja miglose skendintį krantą.

Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė