Kultūros tiltas

Kultūros tiltas

Žilvinas Kropas: apie fotografijos ribas ir sklaidą

Jaunosios kartos menininkas Žilvinas Kropas gyvena ir kuria Panevėžio mieste. Nuo 2015 metų jis yra Panevėžio fotografų draugijos valdybos narys. Žilvino Kropo meninės kūrybos bruožas yra tas, kad jis kuria meninę fotografiją naudodamas soliaografijos ir pinhole technikas. Fotografija, spausta ant drobės, sukelia nemažai aliuzijų su tapyba. Fotografas save laiko visišku idealistu, visur ieškančiu grožio
bei harmonijos, gebančiu vertinti dvasines ir kultūrines vertybes, turinčiu ypatingą intuiciją bei lakią vaizduotę. Neseniai jo fotografijos
buvo publikuotos amerikiečių vizualaus meno žurnale „Shots“. Su fotografijomis patekti į šį leidinį buvo viena iš svajonių, tapusi realybe. Nuo 2017 metų Ž. Kropas bendradarbiauja su VšĮ „Gabrielės meno galerija“.
Fotografas yra dalyvavęs grupinėse parodose Baltarusijoje, Argentinoje, neseniai vienas menininko darbas dalyvavo grupinėje parodoje Anglijoje.

Jūs esate jaunos kartos menininkas, dalyvaujate tarptautiniuose fotografijos projektuose. Ką tik dalyvavote grupinėje parodoje Anglijoje, gal galėtumėte papasakoti kokie įspūdžiai ar buvo didelis konkursas norint pakliūti į šią parodą? Kaip užsieniečiai vertino Jūsų kūrybą?

Kai pradėjau dalintis viešai t.y internetinėje erdvėje savo soliaografijos kūriniais, sulaukiau didelio susidomėjimo iš svetur. Daug komentarų, reakcijų ir asmeninių pasiūlymų, tokių kaip pirkti kūrinius, surengti personalinę parodą, dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse. Tada mane prijungė prie uždaros grupės “Antiquarian Avant-Garde Art & Processes“ ir gavau asmeninį kvietimą dalyvauti parodoje. Konkurso man nebuvo, buvau tiesiog atrinktas su dar penkiais dalyviais iš kitų šalių. Taip supratau, kad buvo stebima mano kūryba iš anksčiau. 2018.04.28 Jungtinėje Karalystėje galerijoje ”Mirror” įvyko grupinė tarpdisciplininio meno paroda „Visible in Time”, („Matomas laike“), kurioje dalyvauju su savo kūriniu „100 days. From series solargraphy“ („Šimtas dienų“ iš serijos soliaografija sukūrimo metai 2017, ribotas spaudimas ant drobės. Parodos kuratorius pakvietė šešis menininkus apsvarstyti ir išnagrinėti laiko praleidimo koncepciją, be tiesioginio menininko įsikišimo. Meno parodą galima aplankyti iki liepos 1d. meno centre South Hill Park Mirror Gallery Ringmead, RG12 7PA UK. Parodos kuratorius Cat Cooke. Atsiliepimai apie parodą man asmeniškai labai šilti.

Kaip paminėjo parodos kuratorius Cat Cooke, tai buvo daugiausiai susidomėjimo sulaukęs darbas. Parodos lankytojai minėjo, kad kūrinys atrodo svaiginančiai ir keistai. Dabar jau užsimezgė šilti santykiai, atsirado naujų pažinčių meno pasaulyje, vystosi pokalbis apie personalinę parodą.
Jūs kuriate abstrakčias fotografijas naudodamas soliaografijos technikas, gal galėtumete papasakoti, kodėl šią techniką pasirinkote?

Pirmiausia apie mano foto techniką. Aš fotografuoju savadarbiais pinhole fotoaparatais. Jų esu pasigaminęs 100 vnt. Pats fotoaparatas atrodo taip: tuščia alaus skardinė, viduje įdėtas šviesai jautrus fotopopierius lapelis, vietoj objektyvo, su adata prabedu labai mažą skilutę skardinėje, pro kurią skverbiasi šviesa ir kuria vaizdą fotopopieriuje ir viskas, čia daugiau nieko nėra, jokios elektronikos ar baterijų.
O dabar, apie mažai kam žinoma fotografijos šaką tai soliaografiją. Aš su šiomis 100 skardinių fotografuoju saulės kelią. Kuriu fotografiją skirtingais metų laikais, taip pat įvairiomis laiko ekspozicijomis tai yra labai labai ilgais terminais valandomis, mėnesiais, o kartais ir visus metus. Esu laiko metraštininkas, visas prabėgęs laikas susisluoksniuoja vienoje fotografijoje, mažai ką aš, kaip menininkas galiu čia įtakoti… Galutinėje fotografijoje labai daug netikėtumų ir neaiškumų, daug keistų dalykų. Fotografija būna nenuspėjama ir paslaptinga,
kažkokia nežemiška, tarsi kitas abstraktus pasaulis, norisi į jį žiūrėti ilgai, bandyti jį suprasti ar į jį pasinerti savomis mintimis.
Aš grįžtu prie pirmykštės fotografijos paslapčių. Naudodamas senąsias pinhole technikas aš kuriu mistika alsuojančius darbus, kuriuose tikrovė persipynusi su sapnų ir pasąmonės pasauliu.
Mano kūrinius didžiąją dalimi sukuria saulė, oras, vanduo t.y. visa aplinka. Visos nuotraukos tarsi vienetinės, jų neįmanoma atkartoti, aš taip pat nenoriu jų manipuliuoti stengiuosi palikti taip, kaip sukūrė aplinka.
Pasirinkau šį keistą fotografavimo būdą, nes man nepatinka visos tos dailios ir labai labai preciziškai sutvarkytos nuotraukos, nepatinka ir tai, kad visi gali padaryti panašią nuotrauką. Norisi kažko unikalaus, kažko tikro ir netvarkyto, tikslas sukurti nuotraukoje kitokį pasaulį.
Kokios temos kūryboje Jums svarbios?
Šiuo metu labiausiai traukia ir patinka abstraktusis menas, gaunu atsiliepimų, kad mano kūriniai atrodo kaip tapyti ir sunku suprasti kas čia pavaizduota ir kaip čia sukurta. Labai dideli dėmesį skiriu fotografijai, kurią vadinu “niūrioji mistika”. Ten aš tarsi praveriu uždangą į anapusinio pasaulio užkulisius.

Kokie jūsų ateities kūrybos planai?

Ieškau galerijos užsienyje, kuri mane pristatinėtų, rūpintųsi mano kūrybiniu keliu, pardavinėtų mano darbus. Savo kūrinius ir kūrybą noriu pristatyti stipriems meno žurnalams “ Blur magazine“, “The Hand ”, taip pat siekiu, kad mano portfolio pristatytų “ L’oeil de la photographie “. Na ir žinoma, visų laukiama mano pirmoji personalinė paroda.

Kalbėjosi menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė

Keletas fragmentų iš grupinės parodos Anglijoje su Žilvino Kropo fotografija


______________________________________________________________________________________________________________________________________________
Žvilgsnis į tekstilininkės Marijonos Sinkevičienės parodą „Atmintis“

Šiuo metu LR ambasadoje Rygoje, veikia žinomos tekstilininkės Marijonos Sinkevičienės paroda „Atmintis“. Paroda šiais metais jau buvo eksponuota įvairiose Lietuvos erdvėse: LR Seimo rūmuose, Vilniaus Rotušėje, Kėdainių Daugiakultūriniame centre, Kauno galerijoje ‘‘Meno parkas“, 2017m. Raseinių krašto istoriniame muziejuje.
Tekstilininkė Marijona Sinkevičienė gimė Tauragės rajone, gyvena ir kuria Kaune. 1971 metais Kauno Stepo Žuko dailės technikume, ji įgijo rūbų modeliavimo specialybę. 1976-1982 metais studijavo Vilniaus Dailės akademijoje, įgijo tekstilės specialybę. Dirbo dėstytoja Kauno kolegijoje, vėliau tapo docente. Nuo 1987 metų M. Sinkevičienė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Priklauso tekstilės grupei „Esame“. Dalyvauja tarptautinėse, grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Menininkė dalyvauja pleneruose, kūrybinėse dirbtuvėse, įgyvendina tekstilės meno projektus. M. Sinkevičienės kūrinių yra įsigiję Lenkijos, Gdynės, Krosnos, Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, Raseinių krašto istorinis muziejus. Tekstilės darbų sukūrė Nacionaliniam Kauno dramos teatrui (1986), Ukrainos-Slavičiaus vaikų darželiui-lopšeliui sukūrė gobelenų ciklą „Metų laikai“ (1987 m.).
Gal galėtumėt papasakoti, kaip kilo idėja sukurti šį projektą?
,,Kūrybiniame darbe stengiuosi įprasminti aktualias temas, susijusias su mūsų tautos istorija, kultūros paveldu, tradicijomis. Artėjant Lietuvos valstybingumo 100 – mečiui norėjau įprasminti Lietuvos nueitą kelią savo kūrybiniuose darbuose. Juo labiau, kad mano šeima susijusi su šimtmečio istoriniais įvykiais: partizaninės kovos, tremtis, Sausio 13 – oji. Aš, asmeniškai, aktyviai dalyvavau Sąjūdžio organizuojamose mitinguose, Sausio 12 – ąją budėjau prie Lietuvos Parlamento rūmų, klausiau atliekamas dainas, kurios skambėjo žmonių lūpose, skanduotes, kurios jungė tūkstančių žmonių širdis į vieną bendrą tikslą ir troškimą – Laisvė. Todėl norėjosi Lietuvos valstybingumo 100 – mečio proga sukurti šį tekstilės darbų kūrinį ,,Atmintis“.
Kiek metų dirbate tekstilės srityje, kokios temos Jums kaip menininkei artimiausios?
,,1982m. baigiau Vilniaus Dailės Institutą ir pradėjau dirbti kūrybinį darbą. Pirmos parodos, kuriuose aš dalyvavau, vyko 1982m. Estijoje – Tartu tekstilės miniatiūrų ir Taline ( Baltijos respublikų trienalė). Kūrybinį darbą dirbu iki šių dienų.
Kūrybinių darbų temas renkuosi artimas savo pasaulėjautai, kadangi žmoguje vertinu visumą ir harmoniją, todėl mano kūrybinių darbų temos išplaukia iš mano vidinės sampratos. Mėgstu įsigilinti į kūrybinio darbo temą, ją analizuoti, tyrinėti. Neatsitiktinai dalyvavau Raseinių krašto organizuotame projekte ,,.Kultūros paveldas – sakralinė tekstilė“, kuris vyko 2008 metais, kurio metu lankėme Raseinių krašto bažnyčias, analizavome sakralinę tekstilę, audinius, atlikimo technikas, siuvinėjimų technikas, vėliau panaudojau savo kūrybiniuose darbuose, prikėliau į būtį“
Parodoje pristatomuose gobelenuose autorė įvairiomis faktūromis audžia Lietuvos himno dainas „Lietuva brangi‘, tarsi žaidžia jų fragmentais, apeliuoja į kiekvieno lietuvio istorinę atmintį, tautinę tapatybę ir lietuviškosios savivertės jausmus.
Darbuose užfiksuoti lietuviui atpažįstami simboliai. Svarbiu akcentu tampa dekoratyvi tekstilės kompozicija, spalvų ir ženklų harmonija. Lietuvai svarbius įvykius autorė fiksuoja per skirtingą simbolių ir raštų kalbą. Tekstilinis pasakojimas suvokiamas žiūrovui kaip perskaitomas meninis naratyvas per ąžuolo šakelės simbolį, per vėliavos simbolį ar kitus istorinei bei kultūrinei atminčiai būdingus ženklus.
Kituose parodos gobelenuose M. Sinkevičienė improvizuoja tradicinių liaudies raštų ornamentika ir spalvomis, juos modernizuoja šiuolaikine tekstilės kalba ir kviečia dialogui su istorine atmintimi.

Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė
M. Sinkevičienės darbas


____________________________________________________________________________________________________________________________________________

Tapytojo Valentino Jankauskio paroda „Menas – tai mano emocijos“

Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje veikė jaunos kartos tapytojo Valentino Jankauskio personalinė tapybos darbų paroda. Personalinė tapybos darbų paroda, jau buvo pristatyta: Pagėgių bibliotekoje, Pagėgių bibliotekos filialuose, Tauragės kultūros rūmų scenoje, Pagėgių pasienio rinktinės erdvėse, šiuo metu paroda veikia Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje senamiestyje, Kaune (adresas: A. Mapu g. 18).
Jis yra baigęs tapybos kursus, Kauno kolegijoje, tapo nuo 8 klasės. Gyvena ir kuria Tauragėje: fotografuoja ir tapo. Personalinėje parodoje V. Jankauskis pristato darbus, sukurtus 2014-2018 metais. Kelerių metų laikotarpiu tapyti darbai yra atlikti abstrakčiąja stilistika. Darbus galima suskirstyti į idėjos, minties realizavimo bei skleisties ir simbolinius ir metaforinius ciklus, kiekviename darbe ieškoti gilesnių atsakymų ir prasmės. Didelis dėmesys Jankauskio kūryboje yra skiriamas spalvų niuansacijai, linijų dekoratyvumui bei įvairovei, meninei kompozicijai. Kiekvieno paveikslo stilistika ir koloristika yra įvairi, nuolat kintanti, besikeičianti. Menininkas kalbėdamas ne savo kūrybą nuolat akcentuoja emocijos svarbą, tai yra įrašyta ir į parodos pavadinimą. Emocija diktuoja meninius sprendimus, o tai pat nulemia ir improvizuotą, ekspresyvią kūrinio kalbą bei koloristiką. Per geometrizuotas formas ir detales V. Jankauskis išreiškia savąją pasaulio sampratą, dažname tapytojo darbe dėmesys skiriamas linijų, formos, spalvos vienovei sukurti ir išgryninti.
Emocijomis pulsuojantys darbai, išraiškingos formos ir detalės, pakankamai ryškios, neprislopintos spalvos, jų dermės ir kontrastai savo vaizdine dinamika yra išraiškingi, koduojantys bent kelias prasmes savajam žiūrovui, kuriantys vieningą, bet savitą pasaulį, kuriame egzistuoja ir misticizmas, neįminta mįslė, o tuo pačiu vidinio ir išorinio pasaulio pilnatvę teigianti pasaulio įvairovė, jos kaitos spektras, kuris visada yra pažymėtas emocijos ir tikrumo ženklu.
Visa tai pristatydamas savo kūrybą teigia Valentinas Jankauskis: „Semiuosi įkvėpimo iš dėmesį patraukusių detalių, kurios sudaro iliuzijas mano galvoje. Po to permąstau, kur kuri detalė tinka ir… Padaryta!!! Kai širdis geidžia, mintys paruoštos saviraiškai. Man bet kokia detalė, padėjusi subrandinti kūrybos vaisių, yra svarbi. Tiksliau pasakius, skambėtų panašiai taip: „Jei nenori valgyti, tai pradėk valgyti ir pajusi alkį“. Kurti įkvepia skirtingos emocijos: liūdesys, gera nuotaika, moterys, žmonės… Sunkiai paaiškinamas žodis yra įkvėpimas. Kai kas gali neblogai paaiškinti, bet vargu, ar patys giliai jį supranta. Paaiškinti jį galima, bet pajusti ne kiekvienas gali. Galima paaiškinti ugnies prigimtį, tačiau nuo to burna neįkais. Tai reikia pajusti… Nepalietus tikro vandens ir tikros ugnies neįmanoma jų suprasti. Žodžiais neįmanoma nusakyti to įkvėpimo, jausmo, kurį jauti ir į kurį pasineri visa savo esybe. Niekas negali visko suprasti, remiantis vien kito žmogaus paaiškinimais. Taigi, taip yra ir su mano kūryba: ji iš šalies lieka paslaptinga ir nesuprasta. Visų pirma ją reikia jausti…‘
Žvelgiant į Valentino Jankauskio paveikslus stebina jo darbų tematinė įvairovė. Jo darbus vienijanti abstrakti stilistika tampa tik priemone menininko improvizacijai ir nuolatinėms paieškoms. Pasitelkdamas skirtingas išraiškos priemones ir jų pagalba kurdamas itin individualius simbolius tapytojas pateikia meninius naratyvus, kuriuose dominuoja transformuoti gamtos motyvai, urbanistiniai fragmentai ir jų interpretacijos, abstraktūs vaizdiniai, keliantys netikėtas paraleles. Darbų pavadinimuose dominuoja konkretybė: „Butelio ir žmogaus atvaizdas viename“, „Gamta“, „Gandrų šeimyna“ arba užuomina, kvietimas gilesniam dialogui: „Šauksmas“, „Energija“.
Abstrakčiame tapybos darbe „Miestas“ dominuoja violetinių ir žalsvų spalvų niuansuoti deriniai. Svarbiais meninės kompozicijos akcentais čia tampa urbanistinio peizažo – namų, pastatų motyvai, įgaunantys geometrinę ritmiką, koduojantys abstraktųjį miesto vaizdinį, miesto kaitą ir vitališką sampratą, visa tai leidžia žiūrovui atrasti individualųjį santykį su savuoju miestu.
Tapybos darbo „Šauksmas“ pagrindinis akcentas – improvizacija šermukšnių uogų šakos tema. Fragmentuotas gamtos motyvas, abstrakti tapybinė stilistika neryškina uogų formos, tačiau charakterizuoja spalvą, kuri ir tampa ekspresyviu, kiek „rėkiančiu, šaukiančiu“ akcentu. Ką sako šis tapybos darbas? Greičiausiai akcentuoja subtilų emocinį santykį su gamta, išryškina koloristinę dinamiką.
Paroda liudija, kad autorius jau turi susiformavusį kūrybos braižą. Tapytojo darbai yra įvairūs, kartkartėmis eksperimentiniai. Per spalvų niuansacijas atsiradusias abstrakčias formas provokuoja žiūrovą klausti, svarstyti, skatina improvizacijai, priverčia jį mąstyti, filosofuoti, jausti ir nebijoti tos emocijos, kuri kiekvienam mūsų būtina.
Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė

Valentino Jankauskio paveikslai


_______________________________________________________________________________________________________________________________________________

Gitas Markutis paroda „Baltai mėlynas peizažas“

Galerijoje „Balta“ dailininkas Gitas Markutis pristato parodą „Baltai mėlynas peizažas“, kurią sudaro dvidešimt didelio formato tapybos kūrinių. Daile G.Markutis susidomėjo ne iš karto. 1986-1993 m. jis studijavo statybos ekonomiką Vilniaus technikos universitete. 2002-2006 m. – dailės pedagogiką Marijampolės kolegijoje. Nuo 2006 metų dalyvauja parodose: rengia personalines parodas ir dalyvauja grupinėse parodose. Gito Markučio darbai papildo lietuviškosios tapybos tradiciją koloristikos įvairove, architektūros ir peizažo fragmentų modernizuotomis interpretacijomis. Architektūros detalė ir gamtos vaizdinys jo darbuose susilieja, papildo vienas kitą. Spalviniai deriniai, priešpriešos ir akcentai nuskaidrina, pagyvina bendrąją paveikslo kompoziciją, suteikia nuotaiką darbui.
Gito Markučio tapyba išsiskiria jautrumu gamtai, aplinkai, istorinei architektūros detalei. Iš subjektyviai svarbių smulkmenų susideda jo meninis pasaulis, kuriame dominuoja ekspresyvi tapybos maniera, kompozicijos dinamika. Visa tai, dailininko individualios stilistikos bruožai.
Naujausiame G. Markučio cikle “Baltai mėlynas peizažas” dominuoja ryškios spalvos: tai mėlyna, žalia, rusva, geltona, geometrizuoti koloristiniai vaizdiniai ir sudaro Gito Markučio kuriamo tapybinio vaizdinio pagrindą. Autorius daug dėmesio skiriama linijų ritmui, formoms, tačiau koloristika ir emocija suteikia kuriamiems darbams išskirtinio savitumo. Jau minėta, kad autorius itin individualiai perteikia atskitų Kauno apylinkių ir žinomų Lietuvos vietų sampratą savo tapyboje, išryškina juos netikėtais tapybiniais naratyvais. Tai ryšku ir aptariamoje parodoje, kurioje išsiskiria ne tik autoriaus filosofinis požiūris ir supoetintas žvilgsnis į konkretų peizažą, achitektūros paminklą. . Parodoje autorius pristato šiuos kūrinius: ‘Karšta saulė”, “Kauno pilis”, “Pavasaris prie Pažaislio”, “Kuršių Nerija”, “Pavasarinis peizažas”, “Prie Nemuno”, “Rusnė”, “Laiptai į Astravą”, “Santaka prie Kauno”, “Kauno pilis” ir kiti. Dailininko darbus galima suskirstyti į idėjos, simbolinius bei abstrakčius ciklus. Didelis dėmesys G. Markučio kūryboje skiriamas spalvų niuansacijai, linijų dekoratyvumui bei meninei kompozicijai. Jo tapybos darbams būdingos išraiškingos formos ir savitos, jautriai pateiktos meninės kompozicijos detalės. G. Markučio meninėje kūryboje santykis su erdve ir vieta yra itin asmeninis ir individualus. Kiekvienas parodoje eksponuojamas darbas fiksuoja konkrečią vietovę, turi savo sukūrimo istoriją. G. Markučio tapybos cikle siekiama trumpam sustabdyti laiką, įsiklausyti į detales, suvokti santykį tarp gamtos ir architektūros, naujai pamatyto ir suvokto pilių ir bažnyčių grožio. G. Markučio paroda, ekspresyvi, kartkartėmi provokuojanti ir kviečianti savąjį žiūrovą pokalbiui. Dažname darbe ryškėja koloristinis dekoratyvumas, spalvinė ekspresija, simbolinis kalbėjimas forma ir spalva.
Tapybos darbas “Santaka prie Kauno pilies” meniškai įprasmina upių sandūros ir kelio simboliką. Tai tarsi abstrahuotas kelias į Kauno pilį, kuris simboliškai ryškinamas pasirinkta geltona spalva ir paįvairinamas peizažo fragmentais bei kontrastuojančiais mėlynos spalvos fragmentais. Iš peizažo dimensijos yra pereinama į gilesnį metafizinį svarstymą apie gyvenimiškąjį kelią ir jame iškylančius pasirinkimus. Taip yra sujungiama konkretybė ir abstrakcija. G. Makučio kūriniuose pagrindiniu akcentu tampa jo pasirinktas objektas. Itin didelis dėmesys yra skiriamas detalėms, jų visumai, tuo tarpu fonas, šalutiniai elementai tarsi išblunka, įgauna abstrakčią formą, tampa pagrindinę temą ryškinančiu kontekstu.
Darbas “Kauno pilis” sukurtas 2012 metais. Tapytojas vaizduoja Kauno pilies kompleksą, išryškindamas svarbiausias detales. O gamta, peizažas šiame darbe yra pateikiama pastelinėmis spalvomis, stilizuotai, padeda išryškinti pilies didingumą, jos architektūrinę ornamentiką. G. Markučiui svarbus erdvės suvokimas ir abstrakčių elementų dermė erdvėje.
Visi Gito Markučio kūriniai yra paženklinti savitu Kauno ir jo apylinkių vaizdavimo savita stilistika. Architektūra ir peizažas dailininko kūryboje sukuria savitą dermę, o jos vaizdavimui autorius pasirenka jautrią stilistiką, kurioje niuansuotai pateikiai esminiai ir kontekstiniai momentai Autoriaus kūryba žavi originalumu, subtilia peizažų ir miestovaizdžių interpretacija. Dažnas tapybos darbas sujungia savyje ir autoriaus filosofiją, jo gilesnius svarstymus apie pasaulį ir aplinką, žmogaus buvimą toje aplinkoje, simbolizuoja sustabdyto momento svarbą kūryboje.
G. Markučio tapybos darbai įdomūs tiek istoriniu, tiek meniniu požiūriu. Parodoje eksponuojami darbai išlaiko teminį vientisumą, o tuo tačiu ir ekspresyvinę įvairovę. Dailininko darbai kuria savitą pasakojimą apie gimtąją aplinką, niuansuoja šios aplinkos fragmentus ir nebylų žmogaus stebėjimą bei tylų buvimą joje.
Gabrielė Kuizinaitė

Tapytojo Gito Markučio paveikslai: