Feliksas Kerpauskas

Feliksas Kerpauskas Vilniaus Valstybiniame pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigęs studijas buvo išsiųstas dirbti į Skuodo vidurinę mokyklą, kurioje dėstė lietuvių kalbą. Po metų pradėjo dirbti Skuodo rajono laikraščio „Pergalė“ redakcijoje korektoriumi ir laikraščio sekretoriumi, po to redaktoriaus pavaduotoju. Kadangi rašomiems straipsniams reikėjo iliustracijų, ir fotografavo – nes fotografavimo įgūdžius lavino dar nuo studijų laikų, 1954-ųjų, kai vienas giminaitis fotomenininkui padovanojo fotoaparatą „Liubitel“.

Naujas gyvenimo etapas F. Kerpauskui prasidėjo tuomet, kai jis atvyko į Kauną ir 17-toje vidurinėje mokykloje pradėjo dirbti muzikos mokytoju. Tuo metu menininkas intensyviai fotografavo mokyklos gyvenimą. Vėliau atėjo į tuomet Profsąjungų rūmuose veikiantį Kauno fotoklubą. Dalyvavimas fotoklubo veikloje Feliksą atvedė į meninę fotografiją. Dažnai menininkas fotografuodavo Kauną, jo žmones, kultūrinio gyvenimo reiškinius. Klubo susirinkimų metu, kaip pasakojo F. Kerpauskas, dažnai analizuodavo fotografijas, rengdavo fotografijų parodas. Menininkas 1987 metais priimtas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Nuo to laiko menininko kūrybinė veikla išsiplėtė, jis pradėjo dalyvauti grupinėse ir tematinėse parodose, rengti autorines fotografijų parodas Kaune ir kituose Lietuvos miestuose.

Pastaraisiais metais menininkas susikoncentravęs ties savo pagrindinėmis fotografijų temomis: akmenimis, medžių žaizdomis, abstrakcijomis, peizažais. F. Kerpausko fotografijos atskleidžia filosofišką autoriaus požiūrį į gamtą, fotografuojamą objektą. „Prieš pradėdamas fotografuoti akmenis, domėjausi, ką gi jie kalba. Atkreipiau dėmesį į tai, kad akmenys įdomiai apauga kerpėmis, samanomis ir atrodo, kad jie tarsi pražysta. Pirmoji mano sukurta serija vadinosi „Žydintys akmenys“. Akmuo turi savo spalvas, savo veidą, faktūrą, todėl kelia nemažai aliuzijų su žmogumi“, – apie akmenų fotografavimą pasakoja F. Kerpauskas. Kita – medžių – tema sukurtą seriją „Medžių žaizdos“ autorius apibūdina: „Man įdomu, kaip medžiai geba išsigydyti žaizdas. Jei nupjauta medžio šaka nėra labai didelė, medis per tam tikrą laiką išsigydo šią žaizdą aptraukdamas ją nauja žieve. Medis yra gyvas, todėl man gaila žiūrėti, kaip Laisvės alėjoje kiekvieną pavasarį genimi medžiai. Medis pažįsta aplinką, jaučia mus, tik mes nesuprantame jų kalbos. Anksčiau senovės lietuviai garbino medį. Ąžuolas buvo šventas medis. Medis ne tik išaugina vaisius, bet ir savo žiedais gydo žmones“.
Fotografijos atspaustos ant drobės. Ši technologija suteikia kūriniams tapybiškumo, grafiškumo įspūdį, perkelia fotografinį atvaizdą į kitos meno rūšies dimensiją. Menininko parodos jau buvo srengtos II-osios Kauno klinikinės ligoninės Dienos chirurgijos centre, Kauno , Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje, Kauno miesto muziejaus skyriuje  M. ir K.  Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje.